Nurausdavo veidai mergelių, akys švietė,
Kai Naglis jodavo su karžygiais šauniais.
Tik jam visai jos nerūpėjo. Bangos lėtos
Bernužiui bandė pasakyt kažką švelniai.

Atklydo garsas iš Nalšios, pasiekęs ausį,
Šnabždėjo bangos: ak, tokia graži – Kūna...
Tas nerimas širdy, jausmai taip ėmė siausti...
Pasaulis prisipildė viena tiktai ja...

Nusprendė Naglis. Pasiuntė piršlius į šalį,
Visai į kitą kraštą Lietuvos rytuos.
Ilgai keliavo jie. Štai mato – galvas kelia

Į dangų pilies kuorai išdidžios Nalšios.

Kiek daug ilgų dienų atvykėliai praleido
Vis Naglį girdami ir žemę Mėguvos...
Kūna suprato viską. Ak, kaip kaista veidas,
Kad šio bernužio jai jau niekas neatstos.

– O tėve, aš suaugau ir atėjo laikas
Man iškeliauti pas jaunikį Palangon.
– Neleisiu niekur vykt, sumanymas toks kvailas!
Už kniaziaus leist nusprendžiau. Net ir negalvok!

Tavo dėka savo valdas išplėsiu. Aišku?
Nurungsiu žemėmis karalių Lietuvos.
Stipriausias būsiu. Aš planų tikrai nekeisiu
Ir mano tvirtas žodis jums visiems galios.

Stipriai po kojomis jai žemė sulingavo,
Skaisti diena staiga pavirto naktimi.
– Man reikia bėgt. Svajonę nepaliksiu savo.
Nuves pas mylimą keleliai tolimi.


*Nalšia – tai buvę Šventėnai, o dabar Švenčionys