Mielas dienorašti, mano namuose vėl suirutė, kurios priežastis ta pati – jaunėlis. Grįžtu vakar į namus po tris valandas trukusio tėvų susirinkimo – guli mūsų jaunėlis miegamajame ant lovos, džinsai nusmaukti iki kelių, iš tolo baltuoja sėdimoji, o šalia  padėtas  diržas. Tas platus, odinis, su blizgančia sagtimi. Patys suprantate, kokia nuotaika apima tėvus, grįžtančius iš tėvų susirinkimo mokykloje. Kantriai  skaičiuoju iki dešimt. Pauzė tęsiasi gana ilgai. Tūpteliu į fotelį, žiūriu į dar nematytą vaizdelį ir negaliu suvokti, kad  čia mano mažulytis:
- Tik  tiek?- išspaudžiu pro dantis.
- Tai išsikrauk, žinau, kad žmogui reikia, kai jis patiria sunkią stresinę situaciją,- kažkokiu keistu advokatišku balsu konstatuota manasis rūpestėlis.
- Taip lengvai nori išsisukti? Neišdegs! – atšaunu.
- O tu galvoji, kad bus lengva iškentėti, pažiūrėk, koks kietas diržas, pabandžiau vieną kartą, skaudėjo,- jau verksmingu balseliu mekena.
- Baik šitą spektaklį! Susitvarkai ir į kambarį - po valandos  šeimos, ne, visos giminės pasitarimas. Pakviesim senelius, krikšto tėvelius, tetą Jovitą, dar dėdei Rimui į Angliją paskambinsim, kad sužinotų viską. Jeigu taip trokšti dėmesio, gausi, - demonstratyviai atsistoju ir pasuku durų link.
Iš lovos pasigirsta tylus nosies šnarpštimas, pereinantis į kažkokius katino kniaukimą primenančius garsus.
- Ne-no-riu! Ne-rei-kia! Nenoriu susirinkimo. Aš dar mažas, - ir paleidžia dūdas visa gerkle.
- Kai langus mokykloje daužyti, tai didelis vyras, kai gaublį vietoj kamuolio klasėje spardyti, tai oho, koks didelis vyras, kai mergaitei į kuprinę žiurkę įkišti, tai tiesiog erelis, ir, aišku, draugui į pratybas nuogų panų pripiešti, - tai neatrastas talentas. O dabar staiga mažas. Vabaliukas. Neišdegs. Ir dar taip mokytojai pasakyti, gėdos visai neturi.
- Aš tik norėjau, kad mokytoja nusiramintų. Tokioms moterims negalima jaudintis,- jau pakilęs iš lovos ir dėl viso ko pakišęs diržą po pagalve, šluostosi srūvančias ašaras mano vaikelytis.
- Kokioms moterims?- išpučiu akis.- Ir baik lieti krokodilo ašaras, niekas jomis nepatikės.
- Na, tokioms storoms,- šluostosi ašaras.
- Neįžeidinėk moterų,- balso tonas kyla į viršų.
- Na, tokioms apskritoms,- tampo marškinių rankovę moterų žinovas.
- Tu ir dabar tyčiojies, viskas, susirinkimas nedelsiant.
- Ne, mamyte, prašau nereikia,- lyg koks aktorius iškelia maldaujamai rankas į viršų.- Mokytoja tikrai ne stora ir ne apvali, o... Ji...
- Kokia?- kilsteliu antakius.
- Ji nėščia,- pagaliau išstena.
- Aha, pagaliau išsiaiškinome,- vėl prisėdu.  – Ką tai reiškia? – klausiu savo ketvirtoko.
- Nu tu gi žinai. Pilve yra vaikas,- kažkaip nedrąsiai išlemena.
- Na ir kas? Kaip reikia elgtis su nėščia moterimi? Kaip bendrauti?
- Aš gi sakiau, kad gražiai, kaip tėtis mokė. Aš tikrai nenorėjau, kad ji susinervintų, tai ir pasakiau, kad nesinervintų,- maldaujamai pakelia akis.
- -Oi, koks geručiukas. Oi, koks švelnumo, rūpestingumo įsikūnijimas. Negaliu patikėti,- mosteliu rankomis.
- Mamyte, man taip jos gaila, taip gaila,- ašarų jau nebeliko nė ženklo.
- Tau buvo gaila, tu nenorėjai, kad mokytoja susinervintų,- tarsi liūtė tyliai pakylu nuo fotelio ir pasilenkusi, lyg pasiruošusi lemtingam šuoliui sliūkinu prie šviesiaplaukio berniūkščio didžiulėm mėlynom akim.- Ir tu?
- Ir aš,- žingsnis atgal.
- Ir tu?- žingsnis pirmyn.
- Ir aš...- vėl žingsnis atgal ir tada į šoną, nes už nugaros aklina siena, o dešinėje pusėje išsigelbėjimas- durys iš kambario.
- Ir tu?- jau du žingsniai priekį.
- Nesinervink, nes visi vaikiukai išbyrės,- greitakalbė ir šuolis durų link, bet įsiutusi liūtė šį kartą buvo greitesnė. Grobis sugautas!
..........................................................................................................................................
- Na kaip?- už durų pasitinka būrys susirūpinusių giminaičių.
- Visiška turto konfiskacija: kompiuteris, telefonas, televizorius, magnetofonas, grotuvas, ausinės, net stalo žaidimai,- atsakau.
- Taip blogai?- išpučia akis bobulytė.
- Tai  ką, jį, nevidoną, paglostyti? – suraukia antakius   krikšto tėtis.
- O tą žiurkę tikrai pagavot, į namus neparsinešėte?- bailiai dairosi  pusseserė Jovita.
- Iš jo visko galima tikėtis,- krizena seneliukas.
- Tai vaikeliukas. Tai visos giminės džiaugsmas. Įdomu, į ką jis toks atsigimė?- mano mamytė keistai atsisuka mano vyrą. Šis žiojasi kažką sakyti, bet tuo tarpu nuaidi skardus telefono skambutis.
- Dėdė Rimas klausia,- išpyškina vyresnioji dukra,- kas  šį kartą? Langai? Durys? Sprogimai? Avarijos? O gal vėl ufonautų invazija?
- Ne. Šį kartą tik rūpestis nėštuke mokytoja,- išdidžiai ištariu ir kažkodėl pasidaro graudu ir gera.