Nepavykus prikalbinti tėvo, Petras, nors ir buvo žadėjęs atvažiuoti su arkliu, daugiau nepasirodė ir diedukas toliau liko gyventi pas Lukošių.
Per vasarą abu vyrai nesunkiai susidorojo su darbais laukuose, bet moteriškiems darbams merginos šiemet dar nesamdė. Tvarkėsi viena Zoselė. Kai kada padėdavo Lukošius, o per darbymečius samdė tik padienius darbininkus.
Vyrai dirbo netingėdami, kad spėtų nuimti nuo laukų derlių ir laiku pasiruoštų kūlimui.
Nežiūrint to, kad viskas buvo padaryta laiku, kūlimas šiemet labai nusivėlino. Pirmiausia javus susitvarkė didžiažemiai, paskui mažažemiai, o kai atėjo Lukošiaus eilė, sugedo kuliamoji.
Trys savaitės praėjo, kol mašina buvo sutaisyta, bet, per tą laiką prasidėjęs lietus, labai sugadino kelius.
Vieškeliai dar buvo ne taip smarkiai įmirkę, bet, kai reikėjo gerą galiuką pavažiuot iki Lukošiaus sodybos paprastu keliuku, keturių arklių traukiamas kuliamosios motoras vis strigo, kol nebetoli naujakurio sodybos ir visai įklimpo. Teko suieškot dar porą arklių, kad ištrauktų iš tos klampynės ir vargais negalais sunkiai traukiamas vežimas pasiekė daržinę.
Bet ir vėl... Pataisytas motoras kažkodėl nelabai gerai dirbo. Springo, šaudė, buvo net sustojęs. Lukošius visai nusigando, bet, kai šiaip ne taip buvo iškultas jo derlius ir kai pagaliau kuliamoji ir motoras atsidūrė ant vieškelio, jis lengviau atsikvėpė.
Nemažai ištampė nervų šiemetis kūlimas, nors pati kūlė buvo sėkminga.
Klėtyje pilni aruodai grūdų, daržinėje pašaro ir pakratų per akis. Gyvulėlius bus galima laikyti sausai, o priminto mėšlo bus į valias. Nereikės nė mineralinių trąšų pirkti.
– Privargom šiemet, kol atitempėm kuliamąją, – vis prisimena Lukošius. – Vasarą reikės naujai nužvyruot keliuką. Atrodo, kad ir taip pakankamai kietas, bet, kai taip lijo kelias savaites kasdien, netruko išmirkti.
– Jeigu nebūtų sugedęs motoras, būtų atvažiavę, kol dar buvo sausa. Nebūtų taip atsitikę... – svarstė diedukas, – o keliuką tai aš labai prižiūrėjau. Kasmet užveždavau po kokius dešimt vežimų žvyro, bet, kai pradėjo šeimininkauti Petras, keliuku mažai rūpinosi. Šiaip tai neblogai viskas užderėjo, negali skųstis. Ne kiekvienais metais ir prie manęs tiek užaugdavo.
– Aha, šiemet pasisekė. Kažin kaip bus kitais metais? Galima bus jau ir dabar dar vieną karvę nusipirkti. Rudenį jos pigesnės, o pašarų užteks. Taip po truputį, po truputį ir pasidarysiu tokį ūkį, koks buvo, kai diedukas šeimininkavai, – pajuokavo Lukošius.
– O aš vis apie tą kūlimą galvoju. Tokius pinigus lupa, o koks vargas, kai reikia atsigabenti, išgabenti... Kiek prisimenu, tai per tiek metų mūsų valsčiuje vis Zukas kulia. Matyt motoras visai paseno, kad vis genda. Gali kada nors ir visai sustoti. Ot ir neliks kuliamosios visame valsčiuje... Ką tada darysim? – baiminosi diedukas.
– Gali būti ir taip, bet ne kiekvienas gali tokią kuliamąją turėti. Ne kiekvienas mokės, kaip su ja dirbti. Turbūt ne taip paprasta, kad iki šiol kitų neatsiranda, – abejojo Lukošius.
– Bet aš rimtai, – matydamas, kad Lukošius juokiasi, perspėjo diedukas, – tu toks čiutnas vyrukas kaipmat išmoktum. Nusiperkam kuliamąją, pasamdom mašinistą... Žmogui pamokėsi ir jis išmokins. Vieną rudenį su juo pasidarbuosi už gizelį, išmoksi dirbti su motoru, o kitais metais jau pats vienas galėsi kulti.
– Jeigu jau rimtai, tai nėra ko apie tai nė galvoti. Viso labo, jeigu tik gerą karvę išeis nusipirkti. Tokią, kokią diedukas nupirkai. Pašaro turim. O apie kuliamąją nėra ko svajot...
– Jeigu negalvočiau rimtai, tai nė tos kalbos nebūčiau pradėjęs, – beveik piktai ištarė diedukas. – Kai pirkau arklį, tai pamačiau, kad mano auksiniai šiandien dideliais pinigais virto... Bet už arklį ir karvę dar ne paskutinius atidaviau...
– Iš kur, diedukas, toks bagotas? Iš kur pas tamstą tiek rusiškų auksinių rublių? Nors, žinoma, čia ne mano reikalas... Šiaip sau paklausiau, – pasitaisė Lukošius.
– Eik tu, vaikeli. Prie caro kožnas jų galėjo turėt. Tada auksiniai rubliai vaikščiojo. Už grūdus ar gyvulius, kuriuos parduodavom valstybei, auksiniais mokėjo. Žmonės nelabai juos mėgo. Buvo nepatogūs nešiotis. Sunkūs, slidūs, daug kam pasitaikė pamesti... Visi stengėsi į popierinius išmainyti, o aš popierinius į auksinius mainiau.
Keitėsi laikai, keitėsi valdžios, keitėsi pinigai. Paskui žmonės popieriniais rubliais pirkių sienas klijavo, o aš buvau pasidaręs aukso.
Prie Lietuvos gaspadoriaut man sekėsi. Pragyvenimui užteko litų, o auksinių niekam nerodžiau. Pasidėjau ir nejudinau, nes nereikėjo. O pagaliau nenorėjau garsintis, bijojau vagių. Plačiai garsėjo po Lietuvą kažkoks tai plėšikas Rickus, apsiskelbęs „svieto lygintoju“, kuris apvaginėjo vienkiemius. Buvo net nužudymų... Neduok, Dieve, tokios nelaimės. Dabar tik, kai buvau visai suslabnėjęs ir galvojau, kad mirsiu, maniau parodysiu Petrui, kur auksiniai padėti. Nors ir labai pykau aš ant jo, bet kodėl turėtų jie prapulti? Vis tiek jie mano prakaitu uždirbti... Bet, kai jis išvažiavo net nepasirodęs ir mane palikęs, tai jie taip ir liko.
– Bet vis tiktai, ar ne geriau tą auksą atiduot sūnui, anūkams? – abejojo Lukošius. – Nėra gi jis koks laidokas ar pijokas. Juk negali sakyt. Na, sugalvojo žmogus lengviau pagyventi... Kas čia blogo? Visi žiūri, kur geriau. Gal jam ir labai pasisekė. O jei iš tiesų, tai kaime gyventi nėra lengva, – lyg teisino Petrą Lukošius.
– Tai kad gi jis ateitų kaip vaikas pas tėvą. Prisipažintų blogai padaręs, atsiprašytų... O jis, girdi, „važiuosi ir niekur tu nesidėsi“. Meluoja, kad susitarėm, durnu pavertė... „ Užmiršo, nebeatsimena, skystaprotis“... Ką čia ir bekalbėt. Pats gi girdėjai, kaip šnekėjo. Tokiu rūpestingu dedasi, o paliko, kad čia numirčiau, kad nereikėtų rūpintis laidotuvėmis. Už jį man ir prieš tave gėda...