Ir vėlei metai nubangavo,
surinkę dieneles birias,
kaip laivo burės nulingavo
per laiko jūras, per marias.

Nurijom juos kaip gurkšnį vyno,
atskiestą ašara karčia.
Jie gundė, glumino, graudino
ir glostė letena šiurkščia,

Bet tai, kas buvo, jau praėjo,
ir tai, kas bus, taip pat praeis.
Kas tai sukūrė, taip norėjo,
žmogus tvarkos šios nepakeis.

Tad lieka pasitikt rytojų
su meilės ir vilties dvasia,
o laimę — pragarą ir rojų —
mes turim savo širdyse...