Iš riksmui pravertos burnos nesprūsta tik teisingi žodžiai —
Ten byra žeidžiančios skeveldros staiga susprogusių jausmų,
O kiekviena aukšta nata iki gyvuonies sielą skrodžia,
Kol nebelieka tarp ląstelių neįskaustų, nepaliestų.

Ar kas laimingas namuose, kur griaudi barnių kanonados?
Kur peilis nuolatos paruoštas nupjauti inkaro raiščius?
Po mūšio kiekviena kertė nepritekliumi akį bado,
Pats namas rodos abejoja, į kokią pusę svyrant griūt?

Jau įprasta ir normalu nebesiplauti fronto purvo —
Kam beieškoti vietos mantai, jei mūšiams dar ne pabaiga?
Instinktai siūlo pasislėpt į plyšį, skylę, landą, urvą,
Nes neapykanta kaip geismas, tartum kulka jau paleista.

Už melo slėptis patogu, ir visos priemonės jau geros,
Net giminės užkliūva kraujas, jei jis turėjo geležies.
Galiu nuspėt, kuo pasibaigs šis ilgalaikis mūsų karas —
Bėgliai žaizdoti — palikuoniai — geru žodžiu nepaminės.