Mielas Simonai,
Tavo dovaną gavau – praėjus bemaž dvejiems metams nuo tada, kai Tu dar kartą ją apžiūrėjai, įsitikinai, kad viskas gerai, tada prisegei juostelę su savo vardu, pavarde, anos, Tavo tikriausiai seniai pamirštos dienos, data ir atidavei į gatavos produkcijos sandėlį. Tolimesnis jos likimas Tau tikriausiai nežinomas. Iš kito sandėlio, užsiglaudusio Vilniaus senamiesty, man ją atnešė linksmas, paslaugus vaikinukas, nusegė apdulkėjusį apdangalą ir pasakė – tavo, išmėgink.
Ji nuostabi – grakšti, patikima, dabar jau mano draugė. Aš iš karto ją pamilau. Ar jų būna ir kitokių spalvų? Manoji šviesiai žalia, o tai mano mėgiamiausia spalva, menanti pavasarius, spalvų paletėj paryškinanti raudoną, gyvenimo, spalvą.
Aš esu ta mergaitė, prieš daugelį metų  stovėjusi ant audringos Baltijos kranto tvirtai įsitvėrusi mamos rankos ir pro vėjo kauksmą klaususi:
– Kas ten, anapus jūros?
– Švedija – atsakė.
Tai buvo tolimas, nežinomas, nepasiekiamas kraštas. Dabar jis priartėjo ir nebėra man svetimas, nes Tu ten gyveni.
Nedaug turiu ką papasakoti apie save – ėjau, bėgau, skubėjau. Gyvenau. Ir jis, gyvenimas, buvo dosnus, kol atėjo diena, kai prireikė atsiremti. Štai ir remiuosi.
Apie Tave man daug pasakė rašysena. Ji neskubri, tvirta, įskaitoma, graži, kiekviena  raidelė padailinta, tarsi paglostyta. Tu geras, ramus ir patikimas. Ir linksmas. Tiesa?
Mudvi su žaliaja vaikštyne dabar kasdien išsiruošiam į Vilniaus gatves pasivaikščioti. Mes niekur neskubam, pasirenkam kur lygesnis šaligatvis, stabtelim pasigrožėti atsivėrusiu vaizdu, atsakom šypsena į nustebusius vaikų žvilgsnius, stabtelėjusiam mūsų praleisti vairuotojui... O šiandien eisim nusipirkti ką nors skanaus ir gražaus Naujametiniam stalui – tebūnie šventė!
Ačiū, Simonai. Būk laimingas.