Susisupus pūgos kailiniais, kol speigai užkutens mano sielą,
O brydė neramiai pasileis pro šerkšnu išsipusčiusią ievą,
Vis tolyn, nuo vilčių, nuo savęs, panardinusi kojas į sniegą,
Išbarstau vėl minčių lauktuves  ten, kur pusnys link ežero bėga.

Žvejo pėdos prie kiškio pėdų kaip vijoklių raizgai susipynę,
Ekečių šuliniai, apmaudu, užsiraukę lyg žiedas sukynės.
Glosto akys lenkimą dangaus, vientisai debesim nupudruoto,
Ir gerumas įkrenta širdin  iš snieguoto peizažų aruodo.

Žaidžia vėjas ir snaigių pulkai paplevendami leidžias į žemę,
Gluosnių šakos sugirgžda liūdnai, rodos, svirtys  vėl vandenį semia.
Platumoj, ramumoj užsagstau atgrasius pamintijimo rėmus,
Vidumi nušvitau vakarop, lyg jėgų iš pūgos pasisėmus.

Jau linksmesnė brydė atgalios pro girgždėjimą gluosnių styguotą,
Net ir speigas ne toks atgrasus, gal pavargo, bekeldamas puotą.
Vėl šviesiau viduje, nors tamsa, pasiglemžus kreives horizonto,
Greit suvystys mane ir įneš šilumon, ji švelnumą supranta.