Susiglaudę knaipėje prie apvalaus staliuko
rimtais veidais atliekame spiritizmo seansą.
Taurių ir moterų trūksta, medituojam iš kakliuko,
metę už taurų gėrimą paskutinį brangų pensą.

Prie mūsų kimba kelios paklydusios vėlės –  
sunku suprasti, ar jos žuvę, o gal dar gyvos,
nes vos kvėpsi kaip į krantą išmestos žuvys
ir į mūsų gildiją žiūri kaip romėnai į žydus.

Vakarop į kailį gauname visi lygiai ir vienodai –
patricijai su garbingu aikiū ir plebėjai tiuteišiai.
O svečiai būrai šišioniškiai, bandę dengtis kaizerio
vardu – čia niekam negirdėtu ir retu – skaudžiausiai.

Ir lėkėme visi laukais kaip bailūs kiškiai,
palydėti dviprasmiškų oracijų bei pagoniškų raudų,
nes tamsoje nesuprasi kur priešai, o kur saviškiai,
tik girdėti kaip lūžta tvoros ir medeliai.

Gili tautinio filosofo įžvalga: ne tavo kiškis – nei tu kiškis:
ji lydi kritusius didžiavyrius iki dangaus vartų
ir nuramina įžeistas mūsų sielas iki kito karto –
lieka svarbiausia: kad deivės įskaudintos nebartų...

Jam pritariu: palaiminti išėję iš didelio rašto
ir nėra ko pykti ant istorijos, kad eilėraštis gimė kvailas:
visi čia esame iš molio to paties lietaus krašto –              
tebūnie Lietuvoj amžina meilė, gėlės ir taika.