Po pietų, kaip ir buvo žadėjęs, Lukošius išvažiavo pas dėdę kleboną patarimo. Važiavo tik pasitarti, o grįžo su visu klebonu.
Iš Lukošiaus pasakojimo klebonas suprato, kad žmogelis labai silpnas ir, šiek tiek pagalvojęs, nusprendė, kad pirmiausia reikia jam suteikti paskutinį patepimą. Ką gali žinot? Gal žmogus prie mirties? Pakviestas zakristijonas greitai viską, kas reikalinga vykstant prie mirštančio ligonio, paruošė ir klebonas su švenčiausiu atvažiavo į Lukošiaus sodybą.
Tik įžengęs į pirkią, jis paprašė parodyti, kur guli ligonis ir, atėjęs prie pečiaus, paprašė visus išeiti, kad paliktų juos vienus.
Palypėjęs ant priepečkio, klebonas nužvelgė gulintį. Vaizdas nekoks. Apšepęs, išsekęs, su vienais apatiniais jis tįsojo ant plikų , juoda vilna į viršų išverstų kailinių. Paklodė ir antklodė nuspirtos gale kojų... Pats gulėjo aukštielnikas, atlapotais marškiniais, plika krūtine, išsižiojęs... Aiškiai matėsi, kaip, sunkiai kvėpuojant, kilnojasi krūtinė ir gyslotu kaklu lėtai slankiojo Adomo obuolys.
- Kažin, ar galėsiu su juo susikalbėti? - pasižiūrėjęs į jį susirūpino klebonas.
Pasistiprinęs koše, žmogelis kietai miegojo, o pažadintas nelabai suprato, ko iš jo norima. Atmerkęs akis jis nesąmoningai dairėsi, nieko nekalbėjo, bet, klebono klausinėjamas ir ilgokai tylėjęs, atrodo, suprato reikalą ir pradėjo trumpai atsakinėti į klausimus.
Kai klebonas klausė, ar jis nepadarė to ar to, ar nenusidėjo Dievui pagal tą ar aną Dievo įsakymą, ar nesvetimoteriavo ir į kitus panašius klausimus, žmogelis atsakinėjo „ne“, o, kai baigęs klausinėt klebonas paklausė, ar gailisi už nuodėmes, jis atsakė:
- Taip, gailiuosi.
Klebonas patenkintas. Matant, kokia ligonio būklė, užtenka ir tiek, kad žmogus galėtų priimti komuniją. Po paskutinio patepimo klebonas dar sukalbėjo ilgą maldą, viską baigęs peržegnojo ir padrąsino ligonį.
- Žinok, žmogau, tas mano apsilankymas ir paskutinis patepimas tai visai nereiškia, kad po to tu turi numirti... Tos apeigos tik dėl to, jeigu jau iš tikrųjų atėjo tau laikas atsiskirti nuo šio pasaulio. Tada būtum susitaikęs su Dievu ir pasiruošęs įžengti į kitą gyvenimą. Jeigu tau dar ne laikas, neišmušė dar tavo paskutinė valanda, tos maldos tik sustiprins tavo jėgas, padės pakilti iš ligos patalo, kad galėtum ir toliau tvirtai žengti šiuo nelengvu, žemiško gyvenimo keliu, garbindamas Dievą ir dėkodamas jam už suteiktas malones...
Ar ką nors suprato ligonis, ar ką girdėjo, kas jam buvo sakoma, klebonui jau mažai rūpėjo. Jis atliko savo pareigą, paruošė žmogų kelionei pas Dievą, kaip ir pridera paruošti kiekvieną krikščionį kataliką, o daugiau jis niekuo nebegali padėti. Viskas dabar ne jo valioje, o Dievo rankose. Dar kartą peržegnojęs gulintį senuką, klebonas nulipo nuo priepečkio, atėjo į pirkią ir pravėrė priemenės duris.
Kai visi susirinko prie stalo, dėdė klebonas dar patarė ir pamokė Zoselę ir Lukošių.
- Mano vaikai, niekur jūs nesiskųskit ir nieko neieškokit. Leiskit jam ramiai numirti savo pastogėje. Jis, matomai, būdamas jaunas buvo tų namų šeimininkas. Čia jis gyveno visą gyvenimą. Čia gal būt gimęs, užaugęs ir užauginęs savo vaikus, kurie deja taip negailestingai su juo pasielgė.
Ieškodami su policijos pagalba, be abejo vaikus surastumėt... Bet patys pagalvokit, kas jo lauktų pas tokius jo išsižadėjusius artimuosius?
Jei numirs, gražiai palaidosim, liks gyvas - paglobokit, prižiūrėkit. Paklokit patalą minkščiau, pavalgydinkit, pagirdykit, raskit laiko pašnekinti, paguosti, nepagailėkit malonesnio žodžio...
Nepasigailėsit, padarę gerą darbą. Gal pats Dievas siunčia jums tokį išbandymą jūsų bendro gyvenimo pradžioje, kad pasimokytumėt, kaip reikia auklėti savo vaikus. Matysit, koks jis jums bus dėkingas. O pagaliau, kas gali būti geriau, kaip žinoti, kad tavo dėka laimingas jaučiasi bent vienas žmogus? Senas žmogus namuose - tai kaip vaistas...
Taip pašnekėjęs klebonas, paprašė Lukošiaus parvežti jį namo. Zoselė norėjo dar pavaišinti, bet klebonas padėkojo ir atsisakė.
- Parvežk mane namo, vaikeli, - kreipėsi į Lukošių, - man reikia spėti į vakarines pamaldas.