(Pusiau satyra)

Pakankino žiema ir paleido —
Pailsėki, žmogau, pailsėk,
Dar priglusiu šalčiu tau prie veido,
Kada sausis rūstus įpusės.

Ką sakyt, kaip ir tinka Kalėdoms,
Atlydys — spindulėlis vilties.
Tik minutę dieną pailgėjo,
O geriau truputėlį jauties.

Žmogaus laimei nedaug kartais reikia —
Gero žodžio, ramybės dangaus,
Ir žiūrėk, tą dienužę keliauji
Net duobėtu keliu jau lengviau.

Tiktai žodį geresnį surasti
Pasidarė kai kam taip sunku.
Liejas kalbos ir dieną, ir naktį
Nudažytos vien juodu dažu.

Sako — krizė, nedarbas bujoja,
Biudžete trupiniai pinigų,
Tiktai pykčio, griausmų nestokoja
Puošnūs rūmai ant Vilniaus kalvų.

Užkabintum spynas ant jų durų,
Gal per langus bijos, neišlįs?
Tai nudžiugtų tauta, atsidustų —
Pagaliau Lietuvoj atlydys!