Juodulio properšoje žiopčioja lapai —
dantimis griežia aptirpęs sniegas slidžiame kelio paviršiuje.
Neklausinėki manęs, kas juo eina, išeina, prisikelia paklausti:
— Kas ten aukštai?
                          Nutūpk, juodas strazde,
                          nutūpk ant mano vynvyčio —
                         gal dar liko rudenio kekėse uogų...
Vėjo šokis išgairino veidą, įlindo į smegenis — sunku išsivaduoti —
pilkas akmuo slegia pečius, kas šiandieną negrįžo:
— Paliko?
      Nutūpk, juodas strazde, nutūpk ir išleski mane.
Mano juoduliui — ne eilėraščiui — plunksnos reikia
duonos trupiniams nuo stalo surinkti.