Sunku besuprasti, iš kur tiek gerumo
Atėjo į širdis tąkart vakare,
Kai, rodos, net žemė minutei nuščiūva,
Belaukiant šviesiausios žvaigždės danguje.

Trapus kalėdaitis baltesnis už sniegą,
Virpa žvakių auksinė liepsna.
Užgims Kūdikėlis, palaimins kiekvieną
Spinduliuojančia savo šviesa.

Vaiko rankos, senolio, sudiržusios tėvo,
Mamos ir močiutės galbūt dar daugiau
Pilnos artimo meilės, jaukumo ir gėrio,
Rytojaus vilties — Jo sulaukėme jau.

Ramybės kelius šventom Kūčiom nutieskim,
Atverkim gerumui kuo plačiausiai duris.
Jis ateis, jei maldą nuoširdumu pakviesim,
Kol gyvename čia, pasilikt su mumis.