Metus jausmingai surūkęs
Žiemą radau nirvaną.
Kaktoj žybsi žalsva akis,
kreiva juokdario kepurė.

Gana. Baigtas kriukis –
žvaigždės saldžią homiliją
iš aukštai sakys
per vakaro žinias.

Ilgiausių metų,
būk sveikas – laimingas.
Greitai mintį metu –
Ir esu jau kažkur.

Kaip viskas dėsninga –
nerimsta vėjas iš rytų,
sninga penkiakampėm snaigėm
didelių gabaritų.

Kaip šuo benamis
uodegą pabrukęs
brendu tylėdamas  
slidžiu miesto bruku.

Aš dar negimęs –
tik nuo grandinės nutrūkęs
dingau baltame
žiemos rūke...

Gimtadienio rytą  
laikrodžio gegutė
ir vėl man ku kū...    
Ar ne per daug, brangute?