Liberali inteligentija apnuodijo mano gentį
Tabako dūmais, alumi ir poloniu.
Dievo klausiu, kaip dar tinginius ir kvailius pakenti?
Kodėl su jais kalbi balsu maloniu?

Darbo daug, vis skaičiuoju kryžius ant kryžkelių
Po avarijų, pasibaisėjęs klausau maldas lyg reklamas.
Nuo jų važiuoja stogas, bet kitaip kol esu Žemėj negaliu.
Brendu upeliu ir matau, kaip smenga valstybės namas,
Ant Gedimino kalno persimainau ir koncentruojuos.
Bet vis tiek myliu visus klaidatikius ir ne tik juos.

O man, Dieve, liūdna be Šv(eiko) Juozapo ir B(end)ėrio Ostapo.
Prarado sakralumą ir skonį tautinis Vorutos vynas ir alus.
Tiktai draugai, kuriems leisiu juoktis prie mano kapo
Liko, jų požiūris į mane ir mirtį amžinai gyvas ir lojalus.
Dėl jų paskutinę savo dieną neklausęs Tavęs į vėlesnę pakeisiu.

Svarbu mylėti. Bijok nesenti. Ant švaraus lapo rašyk
Dekalogą šimtą kartų – tada pakeisiu tau lemtį.
Liberali inteligentija smilkalais, alumi ir dūmais nesyk
Nuodijo einančią į nepažadėtą žemę tavo gentį.
Bet ir man ne kas – vėl atsėlino valdžios prašyti žioplių kolonija
Žiemos keliu ir kloniu – pavaišinsiu juos pūga su melancholija.

Bet Tu prikaltas prie medžio amžinai vienišas kenti, kenti.