Sėdžiu ir jaučiuosi kaip maišu per galvą trenkta, o gal tiksliau – it musę kandusi – kaip lietuviai pasakytų. Nukeliavau virš tūkstančio kilometrų, o pasirodė, kad darbo nėra, nes du iš prisiekusiųjų susirgo, todėl teko paleisti iš darbo likusius aštuonis, plius teisėjus, advokatus, prokurorus, policininkus, sargybinius, na, ir vertėjus. Taigi, sėdžiu viešbutyje ir laukiu kitos darbo dienos. Arba ženklų, kad pati susirgau...
     Draugams parašiau „tinginiauju“ – lyg ir pasigyriau, nors man pačiai tai gal daugiau skundas. Matau, kad nebemoku tinginiauti – imu šuoliuoti mintyse, skausmingai svarstau, ką turėčiau per tą laisvą laiką nuveikti: skaityti, tvarkyti dokumentus, nulėkti į kirpyklą, rašyti? Nuo to tik dar labiau pavargstu. Geriau jau bėgti kojomis nei mintimis. Taigi – kaip pamaniau, taip ir padariau – apsiaviau sportbačius ir nudundėjau laiptais žemyn, į viešbučio sporto centrą. Ach, kaip išdidžiai tai nuskambėjo! Jei jau būčiau korektiška, turėčiau tai pavadinti ne centru, o sporto kampeliu, kuriame stovi dviratis, irklavimo mašina, elipsė ir bėgimo takelis. Mane, žinoma, tik pastarasis tedomina, bet būtent tas ir turėjo būti užimtas. Žvilgteliu akies kampučiu: bėga jaunas vyrukas. Pamąstau, kad turbūt jis visą vakarą čia kankinsis, ir patenkinta apsisuku eiti, mintyse užantspauduodama, kad vieną darbą bent jau pabandžiau, dabar einu prie kitų. Bet kažkoks velnias pakiša koją ir atsisuku: „Ar ilgai bėgsi?“ – klausiu. „Ėh, – atsidūsta, – norėjau dar dvidešimt minučių.“ Linkteliu ir jau suku durų link. „Bet jeigu labai reikia...“ – išpučia garą. „Ne ne, viskas gerai.“ Atsigrįžusi dar kartą nužvelgiu sportininką. „Bėk, bėk, tau gi maratoną reikia įveikti“, – prunkšteliu, nusitaikiusi pirštu į jo krūtinę, kur puikuojasi užrašas: Oslo maraton 2012. „O tau?“ – jis lyg kerštaudamas beda į tą patį užrašą ant mano marškinėlių. Abu drauge pakrizenam. Nušokęs nuo takelio jis klesteli ant gridų ir rankšluosčiu nusitrina prakaitą, o tada vėl pakelia veidą į mane, su tuo žvilgsniu, kuris rėkia: „Lipk gi ant to nelemto takelio pagaliau!“ Ką gi, užlipau, bėgau, nubėgau, prasikankinau. Kol tas gudruolis (maratonininkas, matai) laimingas prasėdėjo su laikraščiu glėbyje. O man pabaigus ir pats nuskubėjo į dušą.
     Bebėgdama žvilgčiojau į jį ir negailestingai graužiau savo atmintį, bet vis dėlto niekaip nepavyko prisiminti, ką vyrukas man primena. Tik grįžus į kambarį šovė mintis, kad jis kaip tas advokatas, sutiktas vasarą. Net vardo nebežinau, įsiminiau tik mūsų pokalbį apie visokius genialumus. Pirmasis – kokią bausmę reikėtų išrasti vietoj to nelemtojo laisvės atėmimo? Kas galėtų būti tiek pat baisu, bet ne mažiau veiksminga, kas gydytų, o ne gadintų žmogų, kas gelbėtų visuomenę ir nereikalautų tokių nežmoniškų resursų. Advokatas buvo tikras, kad jei atsiras toks gudročius, jis be abejonių gaus Nobelio premiją. Tikrai tikiu, kad atsiras. Norėčiau, kad atsirastų, ir kuo greičiau. Kitas įdomus (nors gal ir ne toks stulbinantis) mudviejų prasimanymas – kaip sutaupyti vyriausybės išlaidas už vertėjų paslaugas. Ir idėja buvo tokia: jei įtariamasis per kardomojo suėmimo laikotarpį (neretai tai trunka apie pusmetį ir ilgiau) sugebėtų tiek pramokti norvegų kalbą, kad jam teisme nebereikėtų vertėjo, bausmė jam turėtų būti švelninama.
     Žinau, vien už šią idėją visi vertėjai mus abu pasmerktų (būtent dėl tos priežasties gi ir neprisimenu jo pavardės...). Todėl baigiu čia pliurpti ir einu dabar papietauti – kol dar ne visi išmoko norvegų kalbą ir aš turiu pajamų. O tada jau eisiu pribaigti Giedros Radvilavičiūtės knygos, kurioje autorė nesismagina iš svetimų trūkumų, ji tiesiog genialiai save pačią paverčia psichine ligone ir skaniai iš to pasijuokia, neslėpdama privačių ydų. Gerbiu tokius žmones. Jie neturi bent jau vieno trūkumo – poreikio apsimesti angelais.