Neša pūgos mano džiaugsmą
trupinėliais, trupiniais.
Sniego jūros — man už lango
tūbą pučiant — juda.

Šauna šūksnis dangaus toliais
velniškai smagiai.
Virsta medžiai keliuose —
jau nepravažiuot arkliais.

Kai Marijos žemės pakrašty
Sniego žmogus iš ledo mūrys pilį,
mano galvoj sušals vargai
piešiniais, kristalais.

Pasižadinsiu šunį usūrinį,
pasikinkysiu į roges baltas,
išvažiuosiu atgal į ateitį,
susisukus į tavo paltą.