Nėra nieko gražiau už akimirkos džiaugsmą ar žavesį. Trumpam viską pamiršti ir paskęsti. Paskęsti tavo rankose ir nepalūžti. Leisti tavo kvapui ir prisilietimams nepalikti jausmų. Sakoma, kad moterį galima sugundyti šokiu, bet kartais galima ir paslysti. Ir ta,  kuri yra užimta, kad ir trumpam užstringa širdy. Su keista šiluma. Liūdesiu. Ilgesiu. Iš tikro, o ne pertraukose tarp darbo ir lovio ar dar kažko (įterpkite čia savo mėgstamą laiko švaistymo būdą) — lyg be jos nebūtų nieko. Tragikomiškai — poetiška. Ir viskas, kas vakare atrodė svarbu - turi dingti, visos girtos iliuzijos išnykti ir gyvenimas vėl virsti nesibaigiančiomis pagiriomis.

Mano sugalvota ir sukonstruota akimirkos princese, mano švelni ir sapnuota, bučiuota ir niekada nematyta.. tu, visos jūs tilpote toje trumpoje.. Per trumpai , kad būtų su laiminga pabaiga, aš žinau, kad viskas beprasmiška ir kvepia melodrama, bet žmonėms tas patinka, tai kodėl gi ne.

Kartais seni gyvenimai negali būti sugriauti, nes nusistovėjusi rutina yra geriau nei nežinomybė. Nes tai, kas yra sena — yra tikra, net jei suvaidinta. Bet jeigu viskas būtų buvę kitaip, aš mielai jums būčiau leidęs padovanoti man bučinį. Tokį svaigų, tarsi viskas aplink būtų sapnas, tarsi mūsų pirštai vienas kito plaukuose būtų amžinas ilgesys, o tavo tylūs žodžiai — gražiausia muzika.

Aš norėjau su tavimi šokti tango — be rūbų, be sienų, taip, lyg mes nekęstume vienas kito ir kartu negalėtume daugiau atskirai gyventi. Amžinai. Būti savimi, kad ir akimirkai, jaustis reikalingu — tokiu koks esi, o ne apsimeti kasdien - visiems.