Kai blaškos vėjai pūgos baltuos pančiuos
Ir gena sniegą šėlsmo sūkuriais,
Atverk minčių pačius giliausius stalčius,
Kelionėn jas į vasarą išleisk.

Ir pats skubėk, kur būti buvo gera,
Kur rankos glaudė karštesnes rankas,
Kur sklido dainos pritariant gitarai
Per Joninių nuščiuvusias lankas.

Tegul sau girgžda senos stogo lentos,
Į sieną beldžia pamirštas grėblys.
Ne šios nakties juk valandėlės šventos,
Tikrai kitų, daug šviesesnių ilgies.

Kvatos žiema — tegul kvatoja veltui
Speiguotoji viešnia plačių laukų.
Neleisk, kad šalčio adatom sugeltų
Tikėjimą pavasario dienų.

Kai blaškos vėjai, pink svajonių pynę
Iki gegužio vakaro gelmės,
Kada alyvos, kekėmis pražydę,
Laimužės burtų vyno nešykštės.