Teisingai pasakyta, kad „renkiesi pats tu“,
Bet nutylėtos šio pasirinkimo galimybės...
Blogai, kai renkamės iš vieno — to paties,
Nors ir be galo daug daug — daugybę kartų...

Ir patys atsisakom net mažos mažos vilties,
Lyg būtume neverti ir vėl pradėt iš naujo...
Pradėt gyventi ir tikėti gyvenimo stebuklu —
Kaip Kūčių naktį įtiki — prakalbus gyvuliui žmogus...

Tikiu, tau šito nereikės — ausų nešalsi tvarte,
Išgirsi dūžius — tau gero linkinčios širdies
Ir žodžių prasmę banaliuose palinkėjimuose,
Ir savo sieloj pažadą, kad viskas pasikeis...

Prašau nebetikėti, kad reikia gimti ėdžiose,
Kad nors kartą metuose galėtum patikėt,
Kad galime atgimti ir vėl iš naujo pasirinkt...
Koks rūbas tinkamisusias tavo sielai...