Pranašavo pūgą. Bet mes išvažiavom.

Iš miesto į kaimą. XXI amžiuje. Seniau daug knygų buvo parašyta apie kaimą. Nerūpestingą vasarą ir vargšus piemenėlius. Basomis vis paskui ne indiškąją, o lietuviškąją. Tada buvo darbas, dabar — pramoga. Žiemą... Ir apsiavus. Tik dauguma tiek išpaikinti, kad pamirštame, jog miesto aukštaauliai iš „popieriaus“. Bet gražūs.

Pūgos nebuvo tik ant iškirsto kelio.

Į mišką įsitvėrusios kelios sodybos, aptvertos ir užpjudytos šunimis, idant neprašytas neužsuktum, pasitiko ramuma. Bet mes ne pas Jus. Mes pas mišką. Kur mobilieji dar kartais užmiega, nepaisant pagyrų... Su dovanomis. Dar primenančiomis gyvą popierinę knygą. Pasakas. Kalėdų seneliai ir Seniai šalčiai — piemenys, pasiruošę paganyti be botagėlių.

Ir pūga nesvarbi.

Mes pas mišką, pasiruošę papuošti. Daug kas nori būti papuoštas. Kai kas padarytų bet ką, kad taptų dailia dekoracija. Geidžiama, vitrinoje. Laimėtoju bulių kultūroje. Bulių kultūra — toks laukinio kapitalizmo kultūrinis terminas, ateinantis iš Didžiosios Britanijos. Tiesa, mes dar apie tai nešnekam. Mes dar tik iš kaimo į miestą išėjom. Bet be didelių perversmo gamyklų ir suodžių. Mes nebebėgiojam po pievas vasarą. Juk mieste, tarp mūrų, nėra metų laikų. Viskas paprasta, kasdien kaip ir kasdien. Išlikę... Tik kartais taip musės užspengia, kad mes pasiilgstam. Pasakų miško. Kur gyvos simfonijos trelės susipina su neatsargių žingsnių aidu. Kur kažkaip kitaip, gaiviau — net ir pūgos dainuoja.

Šiandien mes Pūgai karūnavom eglutę.

Apkarstėm morkom, obuoliais ir moliūgais. Niekada nemaniau, kad kalėdiniai žaisliukai iš moliūgų atrodo taip pritenkiančiai. Mes pabuvom. Aš, kitas aš ir miškas.

Mes grįšim ir nekelsim pūgos. Pirmadienį mieste.

Vėl kalbėsim apie ganymą, apie akmenuotą aikštę-pievą ir rašysim — elektroniškai. Ir lauksi kito pasimatymo su mišku.

Štai kodėl aš taip žaviuosi tuo metu, kai ateina pūgos.