I skyrius

Jeigu būtų galima nupasakoti savo gyvenimą vienu sakiniu, maniškis skambėtų taip - šiurpi knyga apie vaiduoklius. Nemanykit, kad jame pilna vaiduoklių ar mistikos. Jame viskas normalu. BEVEIK. Nemanau, kad yra normalu, kai dienas leidi su vaiduokliu. Tai ne metafora ar kitas liaudies prietaras. Tai mano kasdienybė. Vos tik man gimus kažkoks dėdulė iš mano giminės pareiškė: \"Ji išrinktoji\". Ką tai reiškia? Galiu paprastai paaiškinti: kažkokia neaiški siela mane persekios visą gyvenimą. Skamba neaiškiai. Nors dėdulė aiškino : \" Ši mergaitė ypatinga. Nors jos gyvenimas nebus lengvas, ji susidurs su daugybe išbandymų, bet ją lydės mūsų protėvio dvasia.\" Manau, kad jie klydo. Nei aš viena, nei mane kas kankina. Be to ta dvasia ji, o ne jis. Kaip dauguma manė. Visai gera pašnekovė. Neskaitant to, kad ji jau 300 metų yra mirusi. Kažin kas ją paskatino užsiminėti provaikių persekiojimu? Aš jai užduodu daug klausimų, bet atsakinėtoja ji ne kokia. Mano manymu, ji sudarė sanderį su kokiu nors šamanu savo laikais ir to kaina buvo ramybės neturėjimas po mirties. Dvasia nėra piktybiška, bet jos geriau nesiutinti. Nors ji mane ir saugo, bet pavojai kyla dažniausiai jos pastangomis. Galvojat, kad pasakoju ir nieko nepasakau. Jau ketinau pradėti, bet dėkui, kad pertraukėt.
Visas prasideda tuo, kad man pagal kažkokio neaiškaus giminaičio testamentą yra paliktas namas. Ne šiaip lūšna ar trobelė, o didžiulis Viktorijos laikų dvaras. Vienas, bet... Aplink namą sukasi keletas nepageidaujamų svečių - mano taip \"mėgstamų\" vaiduoklių. Nieks nežino iš kur jie atsirado, bet jie ten yra ir nenori išsikraustyt. O aš, vargšelė, turiu ten gyvent. Kadangi po paskutinio mano dvasios pagelbėjimo mane tėvai išspyrė iš namų. Kodėl? Aš tiesiog praktikavausi seną gerą spiritizmą, o  mano dvasia nusprendė pagelbėti. Taigi vietoj nekaltutės vėlės mano namuose apsigyveno piktoji dvasia, kuri vos neišvarė tėvų iš proto. Tikrąja to žodžio prasme. Juk mūsų giminė jau nuo senų laikų susieta su dvasiomis, bet kodėl mano tėvai vos neišėjo iš proto?  Tai ir teko man prisimint palikimą. Išsikraustyt iš namų ir eiti gyventi į vaiduoklių buveinę. Manot, kad man ne visi namie? Tai vis geriau negu pas senelius. Jie sudaro mano giminės vyresniuosius, kurie man tik ir teieško tinkamo jaunikio. Man vos 18 ir aš nesiruošiu tekėti.
Mano giminė sena. Labai sena. Leginvulvudai. Sunkiai ištariama pavardė, bet istorijos vadovėliuose ji minima jau nuo 16 amžiaus. Ir kaip ji nesunyko? Paprastai. Mano šeimoje daugumą užima vyrai. Naujagimis - berniukas. mergaičių labai mažai. Tai lyg dovana iš praeities, reiškianti, kad visada bus kas pratęs giminės liniją ir toliau ją ves istorijos puslapiuose. Bent jau tai buvo iki šiol. Gimiau aš - mergaitė. Mano motina visą nėštumo laiką manė, kad būsiu berniukas. Net daktarai sakė taip. O še jums ir aš. Mergaitė. Daug problemų sukėliau, bet didžiausias šokas buvo, kaip po 100 metų nebūties sugrįžo ir sergėtoja -dvasia.  
Man tik įžengus į namą, mane nukrėtė šiurpulys ir užplūdo jausmas, kad mane stebi keliolika porų akių. Manau, neklydau. Staiga, lyg iš niekur nieko mane parbloškė ant grindų stipri vėjo banga. Realiai to negalėjo būti, nes nei lauke, nei viduje vėjo nebuvo. Dvasios. Nesu laukiama viešnia ir jos pasitengs mane išgyvendinti. Visokiausi garsai, šlamesys, girgždančios grindys ir staiga - mirtina tyla.
  - Kotryna, ir vėl dvasios neduoda ramybės? - mano dvasia kartais mėgo pajuokaut, nors jos humoras buvo nevykęs.
  - Kitą kartą galėtum pagelbėt anksčiau nei manimi susidomės keletas nesvetingų vaiduoklių, - nerangiai atsistojau ir nusivaliau dulkes nuo kelių. Čia tikrai reikalingas didelis tvarkymas.
  - Tavim dėta į rūsį ir palėpę nekelčiau kojos. Ten didžiausi astraliniai dvasių centrai. Gal vaiduoliai ir nepiktybiški, bet kuo arčiau tos vietos, tuo labiau vėles apima pagieža ir pyktis, kad jos mirę.
  - Pagalvojus, kad mes čia esam vos 10 minučių, daug žinai. Sėkmės susidorojant su draugais, o aš eisiu susirast padorų kambarį, kuriame galėčiau bent numigti, kol atlikinėsi savo dvasiškus reikaliukus.
  - Tie reikalai, kaip tu vadini, ne kartą tave jau išgelbėjo nuo itin stiprių dvasių, kurioms atrodei tarsi pietūs.
  - Taaiip.
Manau, kad  dvasia ir teisi, bet ne man tai pripažinti. Sunku pasakyti, kaip iki šiol išgyvenau. Daugybę kartų atsidūriau kebliausiose situacijose. Jei ne šen tai ten šmėklos mane surasdavo. Laikas nuo laiko imu tikėti, kad man ramybės nebus. O ką jau kalbėti apie meilės reikalus. Man jau 18. O santykiais nešviečia. Norėjau, noriu ir norėsiu, bet ar atsiras galimybė tai patirti.
Baigusi savo nuolatinius vidinius monologus patraukiau link laiptais aukštyn. Tas perdėtas laiptų girgždėjimas, keletą dešimtmečių nevalyti voratinkiai, o ką jau kalbėti apie sienas, kurios slėpė daugybę paslapčių. Man pasukus už pirmo posukio nežinia iš kur atlėkė sena vaza ir sudužo į sieną greta mano galvos. Visos senos lempos pradėjo sproginėti, rodos, antras aukštas atgijo ir kaip įmanydamas stengėsi manimi atsikratyti.
- ...nešdinkis iš čia... – iki kaulų skaudus garsas persmelkė mano ausis. ...TAU ČIA NE VIETA!
Staigiai išrėkti žodžiai mane lyg apsvaigino, nežinau kaip, bet žemė pradėjo suktis, o vaizdas liejosi akyse, atsirado skausmas galvoje. Pridėjau ranką prie galvos  ir mano pirštus padengė šiltas skystis. Atitraukiau ranką ir pažvelgiau į ją. Kraujas. Paskutinis dalykas, kurį mačiau, tai buvo kai kažkoks siluetas skriejo ar ėjo link manęs su siaubinga jėga. Dar spėjau išgirsi keletą žodžių - Sentire serenitatem(lot. Pajusk ramybę). Mane apniko visiška tamsa, bet baimės jausmo nebebuvo.


Maloni šviesa. Ir ta muzika, kuri galėtų numalšinti šimtmečius trunkančius karus.  Negi pagaliau man atėjo galas? Mane pribaigė? Negaliu pasiduoti, turiu gyventi. Pravėriau akis ir pamačiau, kad aš pievoje. Ne niūriame koridoriuje, bet maloniai šviesioje pievoje. Aplink mane daugybė gėlių ir kvapai. Tokie malonūs... Perbraukia ranka per plaukus ir pajutau, kad jie švelnūs.  Suėmiau rankomis sruogą ir nutariau patyrinėti savo plaukus.  Nustebau, kad jie nebebuvo rudi, jie buvo tamsūs kaip anglis ir prieš saulę žvilgėjo kaip juodi perlai. Kol buvau susikoncentravusi ties savo plaukais, kažkas priėjo iš nugaros ir prakalbo:
- Mano juodasis perle, nemanau, kad damai derėtų snausti pievoje. Nejau ir vėl sapnuoji mane?
Aš pakėliau akis į balsą ir išvydau jauną vyriškį.
- Faustai, nemanau, kad mano tėvas bus patenkintas, kai pamatys, kad jo mylimoji dukrelė, vėl leidžia dienas su darbininku. Mano širdis negali atlaikyti skausmo, kurį sukelia kiekvieną kartą išgirsti jo žodžiai, jog mūsų meilė uždrausta, - prabilau ne savo balsu. Atrodo lyg tai būtų mano prisiminimai, bet kartu ir svetimi.
- Bet argi tai tik nesutvirtina mūsų meilės, kuri liepsnoja mano ir tavo širdyse? Mano mylimoji... man sunku be tavęs...
Jau norėjau jam pasakyti, kad mano širdis taip pat nerami, bet žodžiai taip ir liko nepasakyti, nes mylimojo saldus bučinys tiesiog užbrobė mano lūpas.

Kaip greitai atėjo taip greitai ir pradingo prisiminimas. Aš sukaupusi visas savo jėgas atmerkiau akis ir virš savęs išvydau tą patį vaikiną iš sapno. Jo akys, plaukai, veido bruožai... Atrodo, kad jį pažinočiau ištisus šimtmečius. Tas jausmas, kai žmogus tau iki skausmo pažįstamas, bet kartu ir nežinia. Kas jis toks? Iš kur? Kas ką tik nutiko? Daugybė klausimų apniko mano skaudančią galvą, bet nerimas vis dar neatlėgo. Aš norėjau keltis, bet kūnas buvo per sunkus, kad pakilčiau. Pro miglą mačiau ir dvasią. Ji buvo miglota, bet argi normalus žmogus sugeba matyti dvasias?  Argi kas nors tiki paranormaliais reiškiniais?