Atrodo, turiu laiko, bet Jai — nelabai... Vis neišklausau Jos minčių, o ilgai neklausomos mintys blėsta. Vis bandau save suimti ir pradėti rimtai bendrauti su Ja. Todėl sėdžiu aš eilinį vakarą ir klausausi, ką Ji man šneka, tada užrašinėju specialiai Jos kalboms (kartais ir nelabai gražioms) skirtam sąsiuvinyje. Ir staiga Ji man sušnabžda kažką neaiškaus, o aš lėtai užrašau: „būkim draugės...“ Aš apsidžiaugiu, labai apsidžiaugiu! Ji man atleido, mes būsim draugės! Aš sutinku, o kartu ir prižadu Jai rasti laiko. Dar daugiau negu iki šiol.