Ne liepsnos  liepsnoja – blaškosi spalvos,
Virpa ugnys raudoniu ant rožių žiedų.
Net nelietęs jauti – gyvos ir karštos
Nuo žodžių su meile tau ištartų.

Džiaugies, nors žinai, kad tikrai nesi vertas,
Prabangūs žiedai tai ne tavo keliams,
Kurie nuvingiavo už tėviškės vartų,
Pasakius „sudie“ sengalvėliams tėvams.

Per Lietuvą vedė, gražiausiąją žemę,
Nors laikas šykštėjo jai laimės dažnai,
Bet tau negailėjo, gyvenimą davė,
Dienas ir dešimtmečius ne dovanai.

Tik besočiams darbams visos dienos per trumpos,
O ir metų ilgų ne gana, ne gana.
Nesuspėji užbaigti, mintys krebžda ir gundo,
Kad dar būtų gerai vasarėlė kita.

Ir kaip gi kitaip, kai tiek džiaugsmo aplinkui,
Tiek žmonių nuostabių kaskart sutinki.
Jie tau padeda, šypsos, gerumo vien linki,
Todėl taip ilgai juos su meile meni.

Metų rožės liepsnoja, tikrai jos ne mano,
Man pakaktų vienos – ramunėlės baltos,
Kada tūkstančiai jų žalią pievą užkloja
Toliais bėgančiom drobėm vaikystės sapnuos.