Man nebepatinka gedulingos Mišios,
Glūdinti vienatvė tarp baltų daiktų.
Stoviu ant sniego, jaučiuosi sumišus,
O sieloj be galo liūdna ir kartu.

Aš norėčiau skristi per bekraštį dangų,
Apkabint pasaulį lekiančiais sparnais.
Bet nuodijuos mintim, nepakeliu rankų,
Nejaučiu artumo, dingusio seniai.

Man nebeužtenka rinktis vieną tiesą
Tarp visų pasauly esančių tiesų.
Galim eit po vieną, galim eiti dviese,
Bet nejusim laisvės viršum debesų.

Neturėsim nieko, net gryniausio mėlio,
Telpančio padangėj ir tarpe delnų.
Pasiliksiu viena, jausiu šitą gėlą
Kaip vėjo gūsy saują pelenų.