Mano viršelis išblukęs, puslapiai pageltę nuo nešvarių žmonių pirštų, apelsino žievelių, nesusimąstydamas dedi jas tiesiai tarp eilučių

Esu knyga, kurią atsivertęs jauti pro pirštus besismelkiančią šilumą. Žinai apie mane viską, tik kruopščiai apžiūrinėdamas bandai prisiminti. Pastebi tai, ko nemato kiti - ant kraštelio tupinčią musę, pajuodusį paskutinį lapą, priliestą nespėto užgesinti paskutinio mūsų smilkalo, nes... nes taip ir sėdėdavom -
aš ant tavo kelių, tu - atsirėmęs į palangę. Už lango leisdavosi sidabrinės dulkės. Tyliai niūniuodamas peržvelgdavai akimis amžiams į galvą įsirėžusias eilutes. Sakei, jos turi kvapą

Ir tu visai nemiršti - ne, tu niekuomet nemirsi - bet matai vis dar mažas pėdutes turintį, prieš akis bėgantį mano gyvenimą, visas moteris, kuriomis norėjau būti, kažkur toliau girdi savo paties šnabždesį - jos visos - vienuolės, apsigaubusios skaromis, su paslapčia kyšančia cigarete dantyse. Jos tiki dievą, dievą... Tuomet išsitiesi ir priglaudi lūpas kuo švelniau, kažką kalbi, aš nejaučiu, guliu apsimesdama mirusia, stengiuosi išlikti knyga, nors mūsų abiejų puslapiai susipynę
- - -
Įslystu atgal į lentyną. Juk nereikėjo tikėtis, kad taip amžinai mes, amžinai. Reikėjo violetiniu rašalu manyje užrašyti - katės būsime tik kitame gyvenime. Juoda skylė besiplėsdama manyje nuverčia vazoną, užuolaidomis nardo vėjas. Jaučiu tavo niūniavimą šalia, vis giliau įsisuku į vidaus džiungles. Laukimas - skaudenimas per naktis. Užmarštis degindama puslapius raides paliks neįskatomas.
Smilkalas piešia randą klausimams, o aš virpėdama nusprendžiu pamiršti. Akys užsimerkia. Tik tak.
Raidės tau daugiau niekada nebus įskaitomos.