Karšta vasara. Aš sėdžiu šiltnamio pavėsyje ant šviežios žolės ir valgau didelį raudoną obuolį. Ant mano šlaunies staiga nutupia spalvotas, sprindžio dydžio vabalas. Keista, bet neišsigąstu. Vabalas ropoja mano koja, o aš tyliai juokiuosi, nes jo mažos kojytės labai kutena. Tada spalvotasis sustoja, pakelia sparnus, ir greitai nuskrenda prie mano veido. Nors ne, prie obuolio, jis nori obuolio! Bet aš nesiruošiu su vabalu dalintis savo maistu ir paslepiu obuolį už nugaros. Spalvotasis sutrinka, atsitupia ant mano peties. Aš jį nuveju šalin, bet vabalas įkyrus — dar kartą atsitupia ant peties. Pasijuntu nesaugi. Šįsyk jau stipriau nupurtau tą dičkį, o jis, regis, prilipęs prie manęs. Staiga pajuntu kažkokį skausmą, nesąmoningai pakeliu petį ir priglaudžiu jį prie kaklo, tada girdžiu keistą vabalo čirškimą, tokį garsų, bet jis nutyla. Ant peties lieka tik šilta ir gliti masė, bet aš bijau viską nuvalyti, pradedu panikuoti, o tada verkti...
Staiga prabundu ant drėgnos pagalvės, ranka prispaudusi kaklą. Atsimerkiu — už lango lėtai sukasi snaigės, o aš susimąstau: kas čia buvo?