Ėjimas kai atsimuša kojos į
nežinomybę prie horizonto,
kurį susilenkęs bandai
pakelti į nuvargusių akių
lygmenį. Beviltiškoj tuštybėj,
po praamžių nesodintu ąžuolu,
aptinki paslėptą kelią, kuriuo
pražygiavo pamišusi hunų
kariuomenė. O su jais juk
išėjo ar išsekė iš paskos ne
tik galindai, bet viltis pamatyti
ir atrasti iš naujo pasaulį.
Nepasikelia akys, horizontas
po kojom pamintas. Bedvasiai
šešėliai renkas, supa. Jie nori
paklausti, kur eiti. Paprašyti
paleisti jų viltį ir kryptį.
„Nežinau!" – šaukia akys ir
nekruta kruvinos lūpos.
„Mes tik ėjom į vakarus,
visą laiką į vakarus, rinkdami
trupinius gintaro, gerdami
ašaras. Viskas baigėsi čia,
po tuo ąžuolu, kai suradome
slaptąjį kelią, nebežinom kur eiti..."