Pirmą kartą supa baltos žiemos skaros,
Tik visai nešalta, net ir nežvarbu.
Rodos, šviečia žemė ir kvėpuoti gera,
Tarsi po kelionės į namus grįžtu.

Reikia mums išmokti kartais kantriai laukti
Ne tik naujo ryto po nakties ilgos,
Dar ne vieną dieną mėgins pūgos siausti,
Aštrūs speigo pirštai oi, dar kaip pabos!

Nesukraus alyvos laimės taurei žiedo,
Nesvaigins gegužį kaimo vakarų,
Nepasupus gruodžio ir vasario sniego,
Neištvėrus šėlsmo vėjų atšiaurių.

Einame - nueinam metų  laiko tiltu,
Ir sunkesnis kelias būna dovana,
Jeigu tik sutiksi, kad tave priimtų,
Kaip kad lauktą svečią netgi ir žiema.

Po minkšta skara žali laukai užmiega,
Slepiasi vanduo po apsnigtu ledu,
Palydėję rudenį, sutinkam vėlei žiemą,
Pavadinkim ją ne priešu, bet draugu.