– Dabar, kai viskas susitvarkė, byla laimėta, ateis pavasaris ir baigsis gedulas, galėsim ženytis, – vieną sekmadienį po pietų, dar sėdint už stalo, Lionė sako Anuprui.
– O ar negalima buvo išmokėti našlaitei tos dalies? – kažko nesidžiaugia Anupras, – po teisybei tai jai priklauso. Gaila mergelės...
– Galvok ką šneki, – pyktelėjo Lionė, – ar bent numanai kiek tūkstančių nuo tokios žemės reikėtų pakloti? Kam mokėti, jeigu ir taip man viskas priklauso. Taip ir teismas pripažino.
– O vis tiktai... Jeigu būtų gyvas Bugnys, būtų išmokėjęs jai tą dalį, – nesutinka Anupras.
– Čia jau visai kas kita. Bugniui ji duktė, o man svetima merga ir tiek.
– Ko tu jos taip nekenti? Ką ji tau blogo padarė? – stebisi bernas, – mergaitė tyki, rami. Niekada negirdėjau, kad ant tavęs ką nors blogo būtų pasakiusi. Tik tu visą laiką ant jos puldinėji. O kaip ji prižiūrėjo tėvą...
– Pagyventum su ja tiek metų, kiek aš gyvenau, tada visai kitaip šnekėtum, – vis turi ką pasakyti Lionė. – Bet ką čia kalbėt... Jos jau nėra ir nebus, o mums reikia žiūrėt savo gyvenimo. Metas padaigint miežių, pasidaryt salyklo, teks nemažai padaryt alaus. Kelsim šaunias vestuves. Ar ne?
– Ženysiuos tik tada, kai užrašysi man ūkį, – netikėtai griežtai pareiškė bernas Anupras.
Lionei net akys ant kaktos iššoko:
– Ką pasakei?
– Nenoriu būt tavo bernu visą gyvenimą. Koks aš gaspadorius, kai viskas tavo, o aš nieko neturiu? Kas man iš to, jeigu aš tave vesiu? Kaip buvau, taip ir liksiu ubagas.
– Koks ubagas? Tu jau ir dabar gaspadorius tuose namuose. Viskas tavo rankose, aš beveik niekur nesikišu, viską tau patikėjau. Ar to dar maža? – kėlė balsą Lionė. – Matai ko užsimanė?
– Taip tai taip, bet jeigu tu pamirtum... – nė kiek nedailindamas, šviesiai tiesiai pasakė Anupras. – Ateis Zabeliutė ir „išpašolvonys“ mane iš pirmos dienos. Kaip kamštis iš butelio išlėksiu...
– A, štai kas? – nuleido balsą Lionė. – O aš galvojau, kad tu mane myli... Galvojau, kad apsidžiaugsi gaudamas mane už žmoną... Norėjau padaryt tave laimingą, o tu mane iš anksto laidoji... Ačiū tau, Anuprai.
– Tu nepyk, pasakiau tik tą, ką galvoju, – lyg ir teisinasi bernas, – dėl manęs tu gyvenk nors ir šimtą metų, bet suprask ir mane. Jeigu tektų iš čia išeiti bernu, tai man visur durys atviros. Aš gausiu tokią, kokios tik panorėsiu, o jeigu plikas našlys – iškart krenta „markė“.
– Tai pagal tave reikia gyvent ir toliau taip, kaip iki šiol gyvenom? Dėkui. Aš irgi gausiu, kokio panorėsiu, – išdidžiai atmetė galvą Lionė, – ir jeigu tu nenori, atsiras tokių, kurie panorės. Ir dar su pinigais... Tik pirštu pamosiu... Be manęs tu jau dabar tuščia vieta, o aš šiaip ar taip ūkininkė, tokios žemės savininkė ir dar jauna, nesugriuvusi...
– Na, ir būk sau ūkininkė, o ženatvė rimtas dalykas. Vieną kartą gyvenime reikia gerai apsižiūrėti. Ar aš nematau, kas manęs laukia? Su bernu gali daryt ką nori, – įpyko Anupras,  – susiuostysi su kitu ir išvysi iš namų kaip Zabeliutę... O ne, tai nutručysi kaip Bugnį.
Lionę net šiurpas nukratė. „ Iš kur jis žino? Juk taip atsargiai viską dariau... Negi būsiu prasitarusi?“
– Ką čia pliurpi? Iš kur ištraukei? – užsipuolė ji Anuprą. – Čia jau nebe juokai, o baisus šmeižtas. Aš tave už tai į teismą paduosiu... Už tai teisme atsakysi...
– O ko jis nei iš šio, nei iš to susirgo? Toks vyras... – nenusileido Anupras, – jokio atlydžio nebuvo, kaip tu melavai Zabeliutei. Abudu dirbom, kaip nuvažiavom sveiki, taip ir parvažiavom tokie patys. Miške nesušalsi, dirbi iki prakaito. Pabandyk pasitampyt su rąstais per visą dieną... Duodi, duodi kol piela atšimpa... Buvo toks sveikas, stiprus žmogus.. Nei iš šio, nei iš to pradėjo vemti, viduriuoti kol nusibaigė, – išdėjo viską įsismarkavęs Anupras.
Lionė apsiramino: „ Nežino jis nieko, tik šiaip spėlioja“. Tik vieno ji negali suprasti, kodėl Anupras toks pasidarė? „Anksčiau juk keliais šliaužiojo, rankas, kojas bučiavo... Aš juo taip tikėjau, o dabar panašu, kad jis nenori manęs vesti. Gal iš tikrųjų bijo? O gal kad Zabeliutei teko išeiti? Betgi aš jos nevariau... Pati išėjo, galėjo sau gyvent. Man būtų dar geriau... Nė mergos samdyti nereikėtų... Nedėkingas paršas ir gana. Bet tegul... Praeis kiek laiko ir pats pamatys, kad kvailioja. Ar aš durna, kad užrašyčiau jam žemę? Jau dabar pučiasi, o kas būtų tada? Pakvailios ir nustos... O pagaliau ne toks jau didelis nuostolis. Mokėsiu gyvent ir be jo...“
Jau visa savaitė, kai jie pykstasi, nesišneka. Anupras paniuręs, Lionė pasipūtusi. Nė vienas pirmas nenori pradėti taikytis.
Nežinia kiek laiko dar būtų trukęs jų kivirčas, jeigu Lionė nebūtų apsižiūrėjusi, kad yra nėščia... Dar prieš mėnesį jai buvo kilęs įtarimas, bet galvojo, kad teismai, rūpesčiai, nuovargis... Viskas praeis ir viskas susitvarkys, bet, kai praėjus dar vienam mėnesiui vėl nesulaukė „moteriškų“, ji ne juokais išsigando.
Kas dabar bus? Žemės ji niekada Anuprui neužrašys ir, jeigu jis ir toliau neatsisakys savo reikalavimo, vestuvės ko gero gali ir neįvykti.. O kas jos laukia tada? Kokia negarbė, kokia gėda, ką žmonės pasakys? „Susigavo vaiką su samdiniu...“
„ Viešpatie! Dabar tai įkliuvau...“ – išsigandusi Lionė. „ Nors nemalonu, bet nori, nenori reikia kalbinti Anuprą. Gal apsigalvojo? Gal susitarsim kaip nors? Negalima ilgiau laukti... Jau du mėnesiai... Būtinai reikia vestuvių... Gal, kai sužinos kad laukiuosi, pabus tėviški jausmai ir bus sukalbamesnis?“
Viskas gavosi priešingai.
Iki šiol Anupras kad ir niurzgėdamas, kad ir piktas, bet gyveno ūkyje ir dirbo visus darbus. Kėlėsi anksti, ėjo į tvartą, šėrė gyvulius, atsinešęs į pirkią pakinktus, juos taisinėjo, ruošėsi miško darbams, bet, kai sužinojo, kad Lionė nėščia, viską metė ir už dienos visai pradingo iš vienkiemio.
Lionė laukė dieną, kitą, o kai praėjo savaitė, galutinai įsitikino, kad Anupras ją paliko. Kai jis išėjo, Lionę užgriuvo dar viena bėda. Ne gana to, kad ji pati atsidūrė apgailėtinoje padėtyje, bet ir ūkis liko be šeimininko. Laimė, kad šeimyna jau pasamdyta, dėl darbų tarsis su nauju bernu, bet kaip išsisukt iš savo bėdos?
Verkė Lionė naktimis, o dieną tvardėsi. Nenorėjo, kad kas pamatytų jos ašaras. „ Ką daryt? Kaip atsikratyt tos bjaurios padėties? Ką daryt? Su niekuo negaliu pasitart...“ – per dienas kankinosi moteriškė.
Pirmiausia nuvažiavo pas seserį į miestelį, bet sesuo, kad ir labai norėdama, niekuo negalėjo padėti.
– Buvo čia viena tokia, darydavo, bet dabar jau jos nebėra. Numirė... Paklausk mamos, gal ji žino kokią kitą.
Bet kaip tokį dalyką pasakyti mamai?
Prisaikdinusi seserį, kad niekam o niekam nesakytų, nuvažiavo pas motiną, nors jautė, kad mama tikrai nepritars tokiam jos sumanymui. Bet vis tiktai, mama mama ir palieka. Kur daugiau, jei ne pas motiną ieškosi pagalbos bėdoje.
Galėjo ir nevažiuoti. Motina ne tik jai nepadėjo, bet dar ir apibarė.
– Bijok tu Dievo, dukrele... Ar tau jau gyventi nusibodo? Ar neužsiauginsi tu to vaikelio tokia bagota būdama? Ar nežinai, kad tai mirtina nuodėmė? Kaip tu prieš Dievą atsakysi taip padarius?
Kai ir motina niekuo nepadėjo, Lionei teko ieškoti kitų kelių.