Be reikalo toli mes ieškom kartais atramos,
Atsakymo į klausimą — kodėl čia būti?
Kankinami dvejonių, baimės nuolatos,
Dažnai gyvenimui ir vilčiai tveriam kliūtį.

Gal mes per daug aukšti, kad tiktai tolius matom,
Tik tuos ir ten, kur blizga, garsiai kalba,
Juos giriam, smerkiam, kritikuojam, vartom,
Į dulkes sumalam bet kokį kitų darbą.

Gerai, jei skauda, jei širdis nerimsta,
Kai žemėj verkia, alksta, žūsta žmonės,
Kai vietoj gėrio aklas pyktis gimsta,
Ir debesim pakyla karo, smurto vėlės.

Gerai, jei tiesai, o ne melui kelią klojam,
Gerai, jei atjautą širdis pažįsta,
Gerai, jei nuskriaustą savim užstojam,
Ir kūdikis ant mūsų rankų krykščia.

Tik per ligai nežvelkim vien į tolį,
Tegul savam kieme, savam krašte gėlė nevysta.
Tegul kaimynas, artimas palieka broliu,
O akyse — pavasario žiedai pražysta.