Šiaurys jau baigė nuplėšyt
spalvingai žydinčius lapus.
Ir medžiai, stagarus ištiesę,
laukė, kas toliau jiems bus.

Ūmai pabiro pirmos snaigės
ant medžių ir šlapios žolės.
Ir stingdo ją ledinis miegas,
kol pamažu mirtis palies.

Auksinio rudenio peizažas
pavirto balta dargana.
Ir nyko jo grožis lyg miražas, —
pilkėjo, bluko kas diena...

Pro skraidančių snieguolių šydą
išlindo saulė balzgana.
Ir rudenį ji išlydėjo,
žiemai vietą paruošdama.