Rudenį mes kalbamės tyliai lietaus kalba –
Ornamentais sutrupintos kalbos sanskrito.
Jos metafizinis grožis ilgesį nustelbia,
Atėjusį iš pramanyto mūsų pavasario ryto.

Į tave kreipiuosi abstrakčiai vadindamas Jūs –
Mes abu jau praaugome laiką – nuogi, be vardų.
Gal todėl, kad ruduo ir medžiai juodi. Jie kantrūs.
Ir bevardis ilgesys, gyvenąs daug metų kartu.

Mudu skiria siena tylos, bet dar liko ilgesio durys,
Už kurių trapius žodžius atiduodu vėjui.
Jaučiu, kaip kažkas aštrus į krūtinę vėl duria.
Save baru, kad priešui viską iškuždėjau.

Mes gyvenam amžinybėj, kur minučių nebūna.
Kur praskydęs laikas prateka tarp šaltų pirštų.
Ir skaudus jaudulys elektra pereina kūnu,
Ir jaučiu kaip nuo ilgesio viruso mirštu.

Kas sukūrėm kurį? tu mane? aš tave, ilgesy?
Rudens realizmas tranko magiškas gamtos duris.
Nusibrėžęs gyvenimo brūkšnį į anapus, tuoj užgesi,
Ar supranti? Liūdėti laiko daugiau neturįs.