Lyg tai ne man žydėjo ievos
Tenai ant Nemuno krantų,
Ne man virpėjo mėnesienos
Glėby pavasario naktų.

Ne man alyvos baltos skleidės
Gegužy kažkada seniai,
Ir šilti pirštai veidu žaidė,
Tiktai atrodė taip trumpai.

Gal ir gegutės nekukavo
Ir kas birželiai – nežinau,
Širdis dainavo – nedainavo,
Dainas visas tas pamiršau.

Žvelgi atgal – pakibęs rūkas,
Išblukęs aš, matyt, jame,
Kaip nespalvotas atvirukas
Seniai vartytam albume.

Nubėgo praeitis į sapną,
Kaip po lietaus sraunus vanduo,
Su juo ir dienos, metai teka,
Džiaugiesi, kad tiktai ruduo.

O galgi man žydėjo ievos
Ir blaškės žiedlapiai žeme,
Nes ligi šiolei vieną žiedą
Laikau nevystantį delne...