Jeigu žmonės išeina
Ten,
Kur nėra
Telegrafų,
Mobilių telefonų,
(Abonentas už ryšio zonos ribų)
Pašto tarnybų,
Pašto ženklų,
Iš kur negrįžta laiškai...
Iš kur nesulauksi žinių –
Nei gerų,
Nei blogų...

Belieka spėliot filosofams
Apie užribį
Ir atspindžius šiąpus...

Belieka ant vienišo liepto
Stebėt vakarėjantį skliautą
(Mokytis skaityti iš naujo –
skaičiuoti jau nebereikia),
O tyrą vėlyvą rugpjūtį,
Žiogais užpjudytom naktim
Budriai nuo vienišo skardžio panerti
Į gilią savistabos kūdrą
Ir ties gyvenimo dumbliais
Užadytu dugnu
Atpažint nepažįstamus ženklus.

Bet jeigu žmonės visgi išeina
Iš čia –
Vadinas,
Yra kur išeiti,
Vadinas,
Niekas niekur nedingsta, negęsta
Kaip išjungus elektros lemputę.

O gal kada nors
Jums teko matyti
Savo sūnus
Visiems laikams
Išlydinčios motinos žvilgsnį?

- - - - -

Sakysite:
Tai – iškrypimas!
Galbūt nekrofilija,
Bet man visada patiko
Laidotuvių nuotraukos.

Tai – ne menas,
Tai – virš meno.

Jose yra
Kai kas
Neapsakomai tauraus:
Neatkartojamas žvilgsnių sąstingis
Pasienio zonoje,
Skirtingų realybių sankirta,
Mąsli minties koncentracija.
Iš čia išplaukia laivai,
Išsiiria valtys...
Iš už kaukių, makijažų
Išryškėja veidai –
Veidai, neapsakomai gražūs,
Ilgą laiką slėpti
Tikrieji veidai,
Bendras tikrųjų veidų
Portretas.

Užnugary plevėsuoja
Prieraišios atminties skepetaitės,
O priekyje,
Priekyje...
Prie...

- - - - -

Dar šioje realybėje
Kyšančios apšalusios ausys,
Regis, dabar tik išgirdo
Karsavino kuždantį balsą:
„Gyvenimas yra lemiama būties valandaaa…”

Paskui valtis iriasi gulbės.
Be abejo baltos.
Išdavystės mazutu
Dar nesuteptos gulbės.
(Noris tikėtis, kad baltos).

Į mįslingu rūku
Apsigaubusį krantą
Ilgesingai vilnija
Gulbių ištikimybės
Sklidini ratilai
(Tik nesakykit,
jog taip jau nebūna).

- - - - -

Begaline ramybe
Apsinuodijus motina
(Sūnus ir jų tėvą palaidojus motina)
Mėlynėm prisirpusiais pirštais
Pasitaiso nusvirusią nublukusią skarą.

Iš kantraus,
Kantraus laistytuvo
Liejas,
Liejas nepadrikos ašaros –
Susitikimo laukimo,
Stoiško susitaikymo ašaros.

Ginučių kalnelio kapeliuos,
(Kur gandralizdis tuščias –
Gandras, matomai, išskrido atnešti vaikų –
Jų juokas jau tyvuliuoja tarp meldų)…
Į kartų kartom išpurentą
Gimtąjį lopšį –
Aistringai išsižiojusią žemę –
Smalsiai,
Smalsiai žvairuoja
Niekados dar neverkęs paminklas,
Kurio beraukšlėj kaktoj
(Kol kas)
Kol kas tik motušės gimimo data…

P.S. Netikėkite tais,
Kurie sako,
Kad metų kiekybė
Žmones brandina
Kaip vyną.