Pamažu jau saulė leidos, Švitrigailos kariauna
Upę Šventąją priėjo. Surinkta minia marga
Išsibarstė po pakrantę prakaitą, dulkes  nuplaut.
Juk ilga kelionė bandė ištvermę. Nėr ko gudraut.

Jiems šis kelias pasiliko ten toli, užu pečių,
O kiek daug kariams nutiko... Net nupasakot sunku.
Tuos pagonis – lietuvaičius siaubė, grobė kariauna,
Nepaklusę šventam krikštui – priešais tapo. Jau gana...

Nugalėti stabmeldžiai tie meldės vis saviems dievams.
Švitrigaila tyliai keikės, bet nedrįso balsu tart,
Kad negrobtų gimto krašto, nenaikintų ir žmonių.
Ką darysi, jei prarasi paramą labai stiprių

Rusios karžygių galingų, ordino ir sumanius
Čekų būrio kareivėlius. Kaip pasiekti jam tikslus?
Kaip užgrobti valdžią, sostą? Kaip karalius jis įjos...
Saldžios mintys širdį glosto. Jam svarbiausia, nuolatos

Sekti savo priešus – brolius. Taip lengvai nepasiduos...
Bet pirmiausia šiai kariaunai – pailsėt ligi aušros.
Vakaras jau merkia akį. Štai vieta jau surasta
Prie Mūšios pakrantės matos didis ąžuolas, giria.

Čia jie įrengė stovyklą. Laužas degė ir tarnai
Ruošė šerną. Greit pasklido gardus kvapas ir lengvai
Žygio nuovargis išnyko, dilo nuotaika slogi.
Riebus kąsnis burnoj tirpo, persivalgyt net gali.

Švitrigaila kiek atlėgo. Pokalby su magistru
Palietė jie skaudžią temą: – Kiek keliaujame kartu,
Dar nė vieno nesutikom šuns Žygimanto karių.
Neramu man, žvalgai tyli, – ir magistras pamažu

Spausdamas kiekvieną žodį, ištarė baugiu balsu:
– Reik liežuvį pasigauti, taip keliauti nesaugu.
Niekas kelyje nelaukia... – Nežinia tik, sutinku.
Tiktai ar kalbės liežuvis? Ar talkins mums? Gal paskui

Apgalvokim planus savo. Gal reikėtų juos pakeist?
Puikus miškas užliūliavo ir Kerskorfas labai greit
Raitas ant galingo žirgo nušuoliavo miško link,
Nepaklausęs įspėjimų spėjo iš akių pradingt.

Medeina kai tik nugirdo vado įžūlias kalbas,
Pyktis suėmė, įširdo: – Pamokinsiu kaip ir kas
Girioj šioj čia karaliauja! Ak, tas vokietis naivus!
Atsigers pralieto kraujo... Kaip nusprendžiau, taip ir bus.

Medžiai prieš akis sustojo, niūriai suošė giria.
Šakos kibo, laikė kojas, bet magistras ne bet kas!
Kalavijas skynė kelią. Štai ir grobis nuostabus!
Prieš akis net sužaibavo kailis vilkės. Tuoj paklius

Šitas grobis narsiam kariui... Bėgo vilkė – Medeina
Šuoliais dideliais ir kelias platus tiesės, o aistra
Akis visiškai užtemdė. Nebematė karžygys
Keisto miško, juodą tankmę, tiktai vilkę... Blizgesys

Ypatingo, gražaus kailio traukė alkanas akis.
Tik žvėris nenusileido. Tylių žingsnių neišgirs...
Šoko jinai į laukymę. Čia žolė tokia aukšta!
Žirgas prunkštė net prikimęs. Pievoj dingo Medeina.

Nesėkmė jį greit sustabdė. Ir medžioklis neramus
Apsidairė ir nusprendė grįžt stovyklon – į namus.
Jau pasuko žirgą savo, tiktai žvilgsnis atidus
Keistą šnaresį pagavo. Vakarėjantis dangus

Šviesą skleidė ir šešėliai dengė veidą nuostabios
Mergužėlės. Taip nustebino jos grožis. Nevalios
Jis atsispirt – lyg vasarvidžio šviesi, lengva diena...
Žvelgė akys pasimetę. Gal jinai čia netikra?

Medeina pirma prabilo: – Jau pats laikas čia grybaut.
Gal pakviesti vakarienės, mano vaišių paskanaut?
Pasimetęs, kiek suirzęs pralemeno karžygys:
– Vilkė didelė prabėgo, aš bandžiau ją pasivyt...

– Gal tai aš? Tu pažiūrėki. Aš ta vilkė – mergina.
Net ir vardas keistai skamba – Vilkmergė... – Juokaut gana,
Tu gražuolė kokių reta. Ir šaly manoj, Rygoj... –
Ugnys akyse jo matos, protą pametė visai.

– Ką veiki čia taip nuklydęs? – Su Žygimantu kovot
Pasiruošęs, – ėmė uoliai visas paslaptis jai klot.
– Ar žinai kur jis? Taip drąsiai tokį kelią keliavai.
Tik kariuomenės tos vadas sūnus Mykolas. Tenai

Bus labai sunku nukakti. Reikia kelią tau žinot.
Dovanok man aukso žiedą, su manim pavakarok.
Kelią tą gerai žinau aš ir nuvesti ten galiu.
Ir magistras tuoj nusprendė – zuikiai du vienu metu.

Sėdo Medeina ant žirgo. Kaip nustebo jo kariai!
–Tai medžioklė! Grobį brangų sumedžiojai nelauktai, –
Švitrigaila kiek sutriko, sužinojęs, mergina
Juos nuves į ten, kur slepias nuožmaus priešo kariauna.

Rytas kėlėsi saulėtas. Pasiruošę jau pulkai
Į kelionę, į tą vietą su vedle nujot smagiai.
Į pietus kariai pasuko. Už jų liko Pašilė,
Žirnajos upelis sruvo, krante klimpo jų arkliai.

Ežerą visi pamatė. – Štai tenai, kitam krante,
Priešas tūno, visi matot? – jų paklausė Medeina.
Kunigaikštis apsidairė. Pelkėta klampi vieta.
Susikauti čia? Pražus jie su visa sunkia manta.

Spąstai tai. Visi suprato. – Kur prakeikta ta vedlė?–
Šaukė Kerskorfas įsiutęs. Balnas tuščias. – Vilkmergė!
Tai jinai mus taip apgavo, – griebė ginklą, tuoj pavys...
Tik šitoji nušuoliavus... Štai ir vėl ji prieš akis...

Žirgas sužvengė iš siaubo, stojo piestu. Vilkė štai!
Ir magistrui, oi kaip riesta! Purve guli ten, antai!
Veltui kalavijas braižė ore sukdamas ratus,
Tartum vėjo trumpas šuoras –  tai yra, tai jau nebus...

Dvi dienas kariūnus skyrė ežeras tik Žirnajų,
Klampios prieigos pakrančių, pelkės. Daros net baisu!
Ir nuo sostinės skubėję, susijungę vėl kartu,
Vilniaus, Trakų gausios gretos, kovai ruošės. Nesvarbu,

Priešai daug geriau ginkluoti nei Žygimanto kariai.
Juk už Lietuvą kovos jie. Čia jų šeimos ir namai.
O stovykloj Švitrigailos barniai, pykčiai, sumaištis.
– Reikia nešdintis iš čia greit, prie Mūšios atgal sugrįžt, –

Kerskorfas labai įtūžęs, keikė vilkmergę piktai.
Kol kariai dar nepalūžo, pajudėjo daliniai.
Mykolas taip pat nesnaudė. Kovon kilo Medeina:
– Priešas labai išsigandęs, reikia pulti kol yra

Aplinkybės tam palankios, – jam šnabždėjo paslapčia.
Jaunas vadas tuoj surinko patarėjus. Kariauna
Jųjų  vilkstinę praskyrė į dvi mažesnes dalis.
Didi panika sukilo. Žirgai klimpo ir grūstis

Taip pakirto jėgas priešo. Žemės motina staiga
Pasipurtė, suvirpėjo... Pelkė sušniokštė pikta,
Plėtės balos ir kemsynai. Štai atėjo valanda.
Krito priešai tartum musės. Pasirodė Medeina.

Kai magistrą karių ietys kėlę smaigaliais aukštyn,
Metė žemėn ir prigesęs žvilgsnis, nukreiptas šalin,
Dar išskaitė jos akyse klausimą – ko atėjai?
Ko tau, riteri, reikėjo? Mano žmones kam žudei?

– Vilkmergė... – daugiau nė žodžio. Tik atodūsis gailus
Ir juoda tyla sustojo, ir užgeso jam dangus.
Švitrigaila lėkė šuoliais. Jam pasisekė geriau.
Čia daugiau nepasirodė. Dingo jėgos pagaliau

Priešų Lietuvos didžiausių. Mūšis buvo toks žiaurus,
Kad šią vietą jie Pabaisku pavadino. Tik dangus
Dar prisimena tą kovą. Nutekėjo daug vandens.
O šiandien miestelis stovi. Nieks negali jam pakenkt.

O toj vietoj, prie Šventosios, kur sutiko Medeina
Kerskorfą, išaugo miestas Vilkmergė. Tai jos dėka
Užpuolikai  nugalėti ir už tai dėkingi jai
Žmonės vardą jam išrinko. Stovi jis lig šiol. Žinai,

Tik dabar kitaip vadinas – šaunus miestas Ukmergė.
Teka upė, ošia girios... Dar man norisi pridėt –
Niekas nepamiršo vardo drąsios deivės Medeinos,
Ir dažnai legendą skaito. Kaip gi mums dabar be jos?