palinkus kaip diena
prie vakaro tamsaus ir tiršto
su ilgesiu sakysi tu
brangusis šiąnakt mirštu  
aš tavo glėbyje tvirtam
kurie lemties man spąstai
o danguje gal tik sapne
matau kaip vėl mums šviečia astrai
kuriuos norėčiau to labai
suradęs žiemą neštum
delne ir tuos keistus žodžius
kuriuos sakau suprastum
kaip noriu išbučiuot karštai
mylėt tave be krašto
vėl stipriai iš gelmių širdies
kad net nerašo vingrūs raštai
bet vis droviuosi ir bijau
tos ilgesio elegijos tylios
jos niekada dar negirdėjęs
dienos neišsigąstum

palinkus ant peties
to vakaro tamsaus ir tiršto
girdi plakimą jo širdies
jauti kaip ilgesys numiršta.