Na, nemėgstu mėtytis skambiom frazėm, bet greitai turbūt ir aš patikėsiu, kad viskas šiame pasaulyje perkama ir parduodama. Štai, porą dienų pravargau ieškodama, kas galėtų parašyti recenziją. Iš tiesų viskas galėjo būti be galo paprasta, bet aš gi dar iki šiol nežinojau, kad lengviausia tokį dalyką nusipirkti. Žlunga mano smėlio pilys... Juk aš visada norėjau būti geriausia tada, kai tikrai tokia esu. Kaip manote, ar tai įmanoma? Kažkodėl man pradeda atrodyti, kad galimi tik du variantai – arba būsi pripažintas geriausiu, nors iš tiesų toks nesi, arba, priešingai, niekada nebūsi pripažintas, nors tikrai esi geriausias. Ir vis dėlto, dar nepasiduodu, dar pavaikščiosiu po pasaulį ieškodama to stebuklingo nuotykio –  t i k r o j o  varianto, nes kiti du man netinka.
     Bet, kad ir kaip skaudžiai kandžiojasi mūsų suaugusio pasaulio bėdos, šiandien buvau totaliai priblokšta, kai atėjusi dukra pareiškė: „Mama, kai pirksi kažką į kalėdinį kalendorių, tai žinok, kad man reikia...“ Staiga pasirodė, kad žaibas vienu blykstelėjimu nutrenkė net du, nes abu su vyru sutartinai pašokome. „Atsiprašau? Ar čia užsakymų punktas? Internetinė parduotuvė?“ Palyginimų galėjau pateikti ir daugiau, bet nespėjau – dukra iškurnėjo iš virtuvės. Na, jau pripratau, kad vaikai surašinėja tiek kalėdinių, tiek gimtadienio dovanų sąrašus, bet čia gi tik nekaltas kalendorius... Pasirodo, jau ir ten nebegalėsiu nieko įdėti neatsiklaususi, ko vaikai nori ir ko jiems reikia. Ne ne, ir šiame fronte dar nekapituliuosiu. Rytdienos staigmena be jokių klausinėjimų jau guli kojinėje. Nupirkau tešlos paketėlį – galės patys keptis vaflius. Šį kartą esu gana rami – žinau, kad bus patenkinti ir sekmadienio rytas garantuotai vykęs.
     Tiesa, jei jau apie sąrašus, tai su jais buvo ir daugiau kuriozų. Štai, vieną vakarą ateina vyresnėlis su savo kalėdiniu sąrašiuku, viskas gražiai išlinksniuota: pirma, antra, trečia, ketvirta; o gale prierašas – dovanos, kurių labai norėčiau, bet žinau, kad negausiu: pirma, antra, trečia. Čia kas – spaudimas? Visi tie sąrašai man primena reality show, kur vienos lyties atstovas iš krūvelės kitos lyties atstovų bando išsirinkti tinkamiausią. Gal ir aš galėčiau pabandyti? Atrodytų maždaug taip: pirmas – kaimynas iš viršaus, antras – buvęs kolega, trečias – tas naujas pažįstamas... o štai pabaigoje tie, kurių norėčiau labiausiai, bet žinau, kad niekada negausiu: Jonas Gahr Støre, Kevin Costner, Andrius Mamontovas. Todėl jų net nebandysiu. O jei vis dėlto gaučiau – kaip reaguočiau tada?
     Dažnai juk mėgstu papostringauti, kad svarbiausioji dovanos dalis yra staigmena. Kažkada seniai seniai, kai dar buvom jauni, dievindavau pačius didžiausius siurprizus, bet su laiku tapau kiek atsargesnė. Įdomu, kaip sureaguočiau į dovanas, apie kurias kažkada svajodavau – krūva nelauktų svečių, netikėta kelionė, na, ir ta pati mieliausia – šuniukas. Ne, dabar turbūt net su suknele ar bateliais man niekas nebeįtiktų, todėl ir kartoju, kiek įstengiu: dovanas sau perku tik aš pati. Net vyras nepataiko – pernai per Kalėdas nuo jo gavau dvi mažytes dovanėles, deja, jos iki šiol tebeguli stalčiuje, nors jų vieta tikrai ne ten... Vienintelis, kuris jau daug metų nesuklysta – tai sūnus. Jis žino, ką daro – davanoja masažus (ach, dieviška... vien dėl to verta senti).
     Beje, šiemet jubiliejaus proga susikūriau sau buferį – išvažiuosiu dirbti į Šiaurę. Tad jokių staigmenų lyg ir nebus. Užsiprašysiu trumpos darbo dienos, sniego ir šiaurės pašvaistės. Vyras pažadėjo šampano butelį į lagaminą įmesti. Taigi, susidaušim per internetą ir užsiiminėsime, kaip jau anksčiau minėjau, dvasiniu seksu.
     Ir pabaigai – kažkaip čia aiškinau, dėsčiau apie tas dovanas ir vis jutau, kad dar kažkas ne taip, kažko trūksta. Pakilau nuo stalo, perėjau per svetainę, vėl grįžau ir staiga į galvą šovė tokia mintis: labiausiai vykusi dovana ne tai, kas geriausia, brangiausia ir net ne tai, dėl ko kitas labiausiai stengėsi, daugiausia vargo, o tai, ko labai norime bet patys nesugebame įsigyti. Bet čia jau ir vėl ta pati paradigma, kurią minėjau pradžioje – še tau, vieną arba še tau, kitą, bet kartu suderinti gyvenimas kažkodėl neleidžia.