Dar dabar jaučiu tą šalčio ir šilumos ryškų kontrastą. Prabundu tokioje saugioje vietoje, visur taip šilta, tai jauku. Nusišluostau ašaras, dar trykštančias iš po nakties košmarų, o burnoje tebejaučiu saldžios mėtų arbatos skonį, kurią močiutė visada, net vidury nakties, puola virti, jei tik aš prabudusi panoriu. Tą patį darė ir šiąnakt. Pakėlus galvą akys nukrypo ties ant sienos esančiu laikrodžiu. Mažoji rodyklė buvo ties šešetu — nė velnio tas man nieko nesako, nors skaičių „šešis“ jau pažįstu. Turbūt ir bet kuriam kitam penkerių metų vaikui nesakytų, bet ne kartą esu girdėjusi, kaip močiutė seneliui liepia keltis, kai toji rodyklė apsistoja ties šiuo skaičium. Šį rytą turbūt nubudo anksčiau. Atguliu ant šiltos pagalvės ir užsisėdėjusioj rimtį jaučiu nuo pečiaus, esančio tiesiai už galvūgalio sklindantį karštį. Seneliai tokios šilumos turbūt per daugiausiai nemėgsta, tačiau juk esu aš.
Įsiklausiusi girdžiu atrodo vis garsėjantį laikrodžio tiksėjimą. Virtuvėje užsidega šviesa ir jos gaisai maloniai skverbiasi į kambarį. Šių dviejų erdvių neskiria jokios durys, todėl toji šviesa blankiai nušviečia puse kambario.
— Seneli! — suspiegiu iš įpročio, tačiau vietoj atsako girdžiu tik virtuvėje subildėjusius puodus.
—Močiute! — rikteliu jau garsiau ir pasijuntu išgirsta, kai pro staktą galvą įkišo senelis. Tiksliau prosenelis. Dabar jau amžinąjį atilsį. Nors buvo visiška prieblanda, atrodė, jog aiškiai matau jo žydras akis. Ir šypseną. Plačią. Tokią plačią, kad išsibaidė visos baimės. Negalėčiau dabar atkartoti jo žodžių, tačiau gyvybę galėčiau atiduoti užtikrindama, jog jie buvo raminantys. Nebesivaideno baubai už rūstaus medinio lango, ir jaučiau kaip vėl nyru į saldų miegą, bet vos užgesus virtuvės šviesoms ir proseneliui išėjus — lyg pašokau. Tekina išsliuogiau iš lovos ir puoliau virtuvėn, ten, per užkurto pečiaus plyšius sklido plonų liepsnų švystelėjimai, o spragsinčios malkos, rodės, sukėlė nežmonišką triukšmą. Įpročiu pasukau galvą vieno vienintelio esančio lango pusėn ir pamačiau jau daugel matytą vaizdą: ankstaus ryto tamsa, už keliolikos metrų esantis tvartas ir prie jo deganti šviesa; iš daržinės išlendantis senelis (ne prosenelis) iš paskui save su šake tempia didžiulę kupetą šieno. Galėjau įtarti, jog močiutė kaip tik melžia karves. Šone, gilioj prieblandoj buvo galima regėti, kaip kitas senelis (prosenelis) vištoms beria grūdus. Kad ir kiek būčiau galėjusi stebeilytis į tą vaizdą, pajaučiau, kaip mano kojos jau pačią tempia pirmyn. Bėgau koridoriun, į antrą trobos pusę. Mano basas kojas iškart pasitiko šaltos betoninės grindys ir rijo be gailesčio. Tęsiau savo kelionę ir iš koridorius trilinka įgriuvau į kitą virtuvę, čia pečius taip pat skleidė velnišką šilumą, tačiau malkos taip nespragsėjo, bet, kiek užmačiau, anglys dar raudonavo. Ta šiluma iškart apglėbė šalčio pakąstas kojas. Perbėgusi virtuvę, atsidūriau prosenelių kambaryje. Stabtelėjau prie lovos, ant kurios buvo užmesti didžiuliai patalai. Šokau ant jų ir neįmanoma net apsakyti, kaip apsidžiaugiau apgraibom apkabinusi močiutę (prosenelę, taipogi dabar jau amžinąjį atilsį). Tiesą sakant, buvau užtikrinta, jog ji ten bus. Tik ji turi privilegiją ryte anksti nesikelti ir nei dieną, nei vakare nesitampyti prie darbų. Dėl to, jog kiekvieną jos žingsnį remdavo lazdos. Bet vis tiek visi ją mylėjom. O prosenelis turbūt — labiausiai. Vos jai palikus šį gyvenimą, po metų Dievas savo globon pasišaukė ir jį.

Net neklaususi, ko išsigandau ar kodėl taip anksti prabudau, močiutė tik nusišypsojo, kaip visada apkabino, apklojo minkštais pūkiniais patalais ir ėmė sekti pasaką. Ilgą ilgą. Po to kitą. Ir dar kitą. Buvau tokia saugi. Nebijojau nei medžio šakų, bauginančiai mojuojančių už lango, nei kažkokių kitų keistų krebždesių, kurie visąlaik taip išsiryškina tyloje. Nenustodama pasakoti išalkusio vilko gyvenimo, lyg tarp kitko iš po pagalvės ištraukė kelis mėtinius saldainius ir įbruko man į ranką. Net sulaikiusiu kvėpavimą, klausydamasi, kaip pasakoj vilkas vieną po kitos ryja žąsis, išsilupusi greit įsikišau vieną burnon.

Už valandos kitos pareina ir kita močiutė (ne prosenelė). Užtinka mudvi pasakos vidury ir ją nutraukia. Bet nė viena nepykstam. Aš laiminga strykteliu ir nusimetu patalus. Džiaugiuosi, kad, baigusi darbus lauke, dabar iškeps blynų, o ant jų teps storiausią sluoksnį uogienės.