Pasaulio pakrašty gyveno šiaurės šalčio šeimyna. Turėjo pulką dukrelių snaigelių. Lakstė, tvirtėjo mergelės ir ruošėsi žygiui į pasaulį. Vis klausinėjo tėčio, kada galės ruoštis į kelionę.
Šiaurys laikas nuo laiko traukė iš stalčiaus stebuklingą veidrodėlį ir rodė jį atžaloms. Pirmiausia snaigelės jame stebėjo pumpurų sprogimą, žiedų margumyną. Po to akis ganė bręstančių javų laukuose ir uogų gausybėje. Galiausiai veidrodėlyje pamatė krentančius medžių lapus ir ežiuką, bepupsintį su raudonšoniu obuoliu.
- Metas, — tarė šaltis.
Snaigelės išsipustė ir greitai šoko į elnių traukiamas roges. Elniai lėkė kaip pasiutę. Rogės kilo ir leidosi. Staiga roges švystelėjo iki pat mėnulio rago. Jos pakibo ir liko kaboti, o snaigelės, visaip plazdėdamos, lėkė žemyn. Bekrisdamos pataikė į eglaičių jaunuolyną. Tikėjos, kad žemėje viešnios bus sutiktos džiaugsmingai, bet...
- Brrr, atšaldė mano spygliukus, — cyptelėjo viena žaliaskarė eglaitė.
- Oi, artėja Kalėdos. Vėl reikės bijoti, kad nenukirstų ir neišvežtų iš gimtųjų namų, — šaukė kita.

Nuliūdo snaigelės, bet jų liūdesį išbaidė tėtis. Pakratė eglaites, ir dukrelės pavėjui nučiuožė į kaimą. Čia viena pataikė katinui ant ūso. O kaip supyko rainasis peliautojas:
- Bėk, lėk, nes per jus nebeliko laukuose pelyčių. Žmonės lesyklą įtaisė aukštybėse — negaliu pasiekti paukštelių. Per jus alkanas turėsiu būti.
Visai pranyko šypsena nuo mergelių lūpų. Niekas nesidžiaugia jų pasirodymu. Laukė ryto. Gal tada kas nors apsidžiaugs jomis.
Rytuose brėško. Ėmė vyniotis kaimo gryčių kaminų dūmai. Nakties tylą pakeitė rytinis šurmulys. Jis vis didėjo, garsėjo. Tai viename, tai kitame lange sužybsėjo vaikiškų akučių poros. Vienos po kitų atsilapojo durys, ir pasigirdo vaikų džiaugsmingi balsai:
- Pagaliau, žiema atėjo!
Vaikai dūko, voliojosi po sniegą, važinėjosi rogutėmis. Pavargę lėkė į namus valgyti vėlyvų pusryčių.
Snaigelės prilipo prie vaikų drabužių. Vaikai nepasirūpino jų nusikratyti. Liko balos ir ant grindų, ir tiek. Toks trumpas snaigelių džiaugsmas.

Vakarėjo. Senasis šaltis su liūdesiu vaikščiojo po kiemus. Ieškojo dukrelių. Žvelgė jis tai į vieną langą, tai į kitą, tikėdamasis rasti savo meilutes. Kad nesuklystų, pro kurį langą žiūrėjo, žymėjo. Piešė jis snaigeles, roželes ir kitokius augaliukus. Ir taip kiekvieną naktį. Kol visai nusivarė nuo kojų ir patraukė liūdnas atgal į šiaurę.

Jei kada pamatysite šarmomis pieštus langus, žinokite, kad šaltis šią naktį ieškojo savo dukrelių. O tada žvilgtelėkite į naktinį dangų — pamatysite vadinamą „samtį“. Žinokite — svečių iš šiaurės rogės užsikabino už mėnulio rago.