Vyturėlio giesmė tapo lapų ištirpstančiu šnabždesiu.
Romūs medžiai nuogi — kupini rudeninės tylos.
Tarp minčių neramių, kaip vijurkai maži tebelakstančių,
Paklausyki, išgirsk ką erdvė atsiradus bylos.

Taip. Gilėja ruduo ir užminga laukuos Žemės sėklos
Ilgesingu miegu — vėl naujos vyturėlio giesmės.
Taip. Gilėja. Vidus rudeninėj erdvėj ima plėstis
Ir spalvota tyla išsilieja iš tavo gelmės.

Tu į ją surinkai margaspalvius žiedus iš palaukių,
Saldų bičių dūzgėjimą liepžiedžių šėlsmo metu
Ir dabar, rudenėliui betirpstant, vaivorykštėm plaukia
Šitoks šiltas jaukumas su vasara rinktas kartu.