Nenoriu žvelgt atgal, bet kartais reikia —
Suprast,
            ką palieki už metų užvertų,
Nors ir žinai, jei ten išvystum klaidą,
Ją ištaisyt tau būtų per vėlu.

Guodi save...
Nelemta pereit sodrią ryto pievą
Nenukrečiant nuo smilgų spindinčios rasos,
Nepalenkiant ramunės, jos balto žiedo,
Ir nepaliekant brydėj žolelės įmintos.

Svarbiausia — kam eini, ką rankose atneši,
Ar žmonės pasitiks su džiaugsmo ugnele?
Jei taip, tada tikrai ir sau daug laimės rasi,
Pamiršęs šešėlius, kur sekė kelyje.

Juk buvo ir daugiau, ne vien tiktai šešėliai...
Prinokę obuoliai kvepėjo medumi,
Prie rankų pakelėj ne kartą glaudės gėlės,
Pavasariais skliautai aidėjo giesmėmis.

Manai, kad viskas liko užu laiko vingių,
Už įkalnių ir nuokalnių staigių,
Kada ne tu rinkais — tave likimas rinko
Ir leido nešti naštą ant pečių.

Ėjai, nešei, kažkas ir tau juk liko —
Maža raidė istorijos lape,
Gražiai pakilę ąžuolų vainikai,
Žali daigai gimtinės laukuose.

Nenoriu žvelgt atgal, bet kartais reikia,
Kad trokštum dar keliavimui dienų,
Kai tau jėgų rytojus dosniai teikia
Gražia viltim suspindusių akių.