Be paliovos sruvena laikas. Jisai atrodo tartum simfonija, kurią orkestras groja man. Bet kažkas trukdo jos klausytis. Nesugaunu aš galbūt labai gražios melodijos, ir ji pražus neišgirsta: jinai tik vieną kartą grojama, nes ji yra gyvenimas.
Nejau gyvenimas yra dvilypis – tik žodžiuose kilnus: mes viena kalbame, o kita darome… Kodėl negalime gyventi vien kilnųjį gyvenimą? Aš noriu jį gyventi, bet nemoku. Daryti gera noriu, o nežinau, kas gėris. Jaučiu, kad klystu, tačiau esu per silpnas. Nejau gyvenimas yra tiktai alga, namai ir sotus valgis, tik rūbai gražūs, nuobodūs pažįstami ir jų banalūs plepalai? Nejaugi visa tai yra gyvenimas…
                      Iš M. K. Čiurlionio laiško Sofijai Kymantaitei-Čiurlionienei
Medis:
Uždarykime paukštį, nukirskime medžiui šakas, užkalkime duris ir langus.
Užtvenkime upę akmenimis. Nepalaistykime pražydusios gėlės.
Suterškime sielą ir jausmus bjaurastimi.
Kas bus?

M. K. Čiurlionis:
Dienos ilgos kaip metai. Ateitis čionai pavirsta praeitim, pilna kvailybių pjuvenų. Kaip visa tai juokinga ir bjauru. Ir liūdna… Nepagaunamieji pinigai! Kiek daug jų pasaulyje margam. Jie vartosi storose piniginėse ir bankų seifuose. O mano kišenėje (kur jie taip reikalingi) jų nėra… O gal gerai, kad nėra…

Medis:
V. A. Mocartas rašė: „Aš jaučiu, man kužda nuojauta, kad mano valanda atėjo, einu į mirtį, sutiksiu ją anksčiau nei būčiau galėjęs pasidžiaugti savo talentu“. Ir iš tiesų Jūsų Rex — kupinas neišvengiamo žmogaus likimo nuojautos, nerimo, kurį numalšinti gali tik tikėjimas Amžinybe.

M. K. Čiurlionis:
Šešėlis mano eina nuolatos šalia manęs. Aš pripratau prie jo ir paklausau dažnai klaidingų patarimų. Seniai pametęs savo kelią būčiau, jei ne mano kelrodė žvaigždė – ji veda visuomet mane. Šešėlis mano auga – saulei leidžiantis visi šešėliai tįsta. Ir aš bijau saulėlydžio…
Dangus iš ūkanos nuaustas tartum iš voratinklio sidabro gijų. Kur ne kur danguj žvaigždė lyg pasiklydus musė voratinklin pakliuvusi sparneliais aukso virpa. O vidury dangaus mėnulis – voras – stebi viską didelėj šventoj tyloj…

Medis:
Nurims vėjas. Debesys apgaubs kalno viršūnę ir tūnos įkalinti tol, kol pražils.
Pradės byrėti uolos, sunaikindamos žolę, gėles, bites ir visa, kas gyva.
Atsivers tarpeklis tarp Tavęs ir manęs. Sugrius tiltas.
Žemė taps nederlinga. Siautės badas ir ligos...

J. Brahmsas Requiem – kūrinį, skirtą svarbiausiam žmogiškosios būties virsmui perteikti, baigė rašyti sulaukęs vos 35 metų. Parašyti Requiem kompozitorių paskatino smarkiai paveikusi motinos mirtis, tragiškos Roberto Schumanno išėjimo anapus aplinkybės, pagaliau – muzikui nesvetimas vienatvės ir atsiskyrimo jausmas.

M. K. Čiurlionis:
Vienatvė – mano mokytoja ir mano bičiulė. Vienatvėje Tave regiu ir jaučiu Tave. Vienatvėje galiu ramiai svajot ir dirbti. Vienatvėje tyliai kalbuosi su Tavimi.
Kad tu žinotum, kad žinotum! Vakar niūrioji liūdesio dvasia juodais sparnais nusileido ant manęs. Šiandien man virš galvos suspindo dvylika vaivorykščių. Audra artėja, o mes tartum vaikai gaudome žaibus delnais…
Lange – dangaus kvadratas mažas, labai tirštos miglos ir debesų aptrauktas. Ant popieriaus mažų skiautelių nupiešiu savo sielvartą ir begalinį ilgesį... nes verkti gėda man…

Medis:
Kasdienius rūpesčius nustumia gilūs apmąstymai – dėl ko gyvename šioje žemėje, į kur keliaujame?

M. K. Čiurlionis:
Nebežinau, kur dingsta laikas, kur viskas prapuola. O aš keliauju tolimiausiais horizontais savo išsvajotojo pasaulio. Kitiems jis keistas, bet man jame be galo gera. Siela net juokiasi iš laimės.
Senutis mūsų namas, apsuptas obelų nulinkusiom šakom nuo vaisių, ir reginys į pievas, į kalvelę kadagių, į mišką, už kurio kasvakar saulė leidžiasi…

Medis:
Kartą Žolėje Karilė prasitarė: Man šalta ir liūdna. Noriu eiti per pūgą. Noriu eiti miško keliu per baltą mišką, kur iš girios gilumos apuokas ūkauja, kėkštai derasi, vilkas pamiškėn cypina...
Apkarto.
Man nusibodo žmonėse...

- Ar ir Jūs taip manote, maestro?

M. K. Čiurlionis:
Čia viskas yra tiktai pusiau, tik laikinai... Man dabartis atrodo tartum gatvės klegesys, kurio girdėt nenori, o vis dėlto girdi… Kai panorėsime – dangus mums nusileis ir jūra bus sekli! Kai panorėsime – ir laimė nuostabi pas mus ateis! Kai panorėsime…
Nėra tokių viršūnių, į kurias įkopti mums drąsos pritrūktų. Rūstus likimas susigės, išvydęs mūsų šypsenas. Į mūsų namus niekada neateis gyvenimo proza skarmaluota!
Reikia laukti… Ilgai ir kantriai laukti – ir viskas bus gerai!
O laikas velkasi siaubingai pamažu! Reikia laukti…