Jeigu reikėtų vienu ar dviem žodžiais nuspalvinti nuotaiką sovietų laikų Lietuvoje, vardočiau žodžius: minia, pilkai trepsinti vietoje; arba: bespalviai, pusiau kurti, pusiau akli žmonės; arba savaip nelaimingai laimingi piliečiai. Taip, jūs supratote teisingai. Būtent nelaimingai laiminga buvau ir aš. Nelaiminga, nes reikejo irtis alkūnėmis per gyvenimą, o laimingos akimirkos prisotindavo palaima, gavus, pavyzdžiui, deficitą.

Vienas svarbiausių žodžių sovietų Lietuvoje — mistiškas žodis d e f i c i t a s. Tai reiškė trūkumą vienos ar kitos būtiniausios prekės. Todėl Lietuvos miestus ir miestelius puošė didžiuliausios eilės žmonių, norinčių įsigyti deficitines prekes. Pašte taip pat puikavosi pilka žmonių masė, gražiai stoviniuojanti išilgai, o kartais ir skersai salės.

Šimtus tūkstančių kartų ir man teko ši garbė. Prisimenu krūtinę užplūdusį pasididžiavimo jausmą po dviejų su puse valandų stovėjimo eilėje ištaikingame Kauno centro bulvare Laisvės alėja vardu. Gniaužiant rankoje permatomą smagiai braškantį celofaną, braukiau prakaitą iš po pažastų. Mano delne moteriškos kūno spalvos pėdkelnės. Net dvejos poros! Namuose visas stalčiukas kaupinas senų skylėtų pėdkelnių, kurių nespėjau adyti. Taip. Moteriškos pėdkelnės priklausė deficitui. O kas deficitas, tas kelia nenumaldomą pasididžiavimą jį pagaliau gavus. Įsivaizduokime moteriškas pėdkelnes, užgriuvusias visas parduotuvių lentynas. Moterys kada nori tada nusiperka jų. Išnyktų tasai jaudulys, pagaliau nusipirkus moteriškas kūno spalvos pėdkelnes, smagiai braškančiame celofaniniame maišelyje. Kas liktų? Tik užsimauti jas ir nuobodžiauti.

Tais sovietų laikais mano ego buvo penimas neišpasakytai milžinišku džiaugsmo jausmu. Pagaliau galiu užsismauti pėdkelnes be skylių ir be susiuvimo žymių ant jaunų liaunų kojų. Ak, nebuvo sunku būt liaunai. Juk mėsa taip pat priklausė deficitui. Tad kotletus tekdavo valgyti tik šventadieniais. Šiokiadieniais siurbdavome mažoje virtuvėlėje daržovių sriubą, užkąsdami juodos duonos rieke. Tirštame daržovių virale plūduriuodavo nuogi gabaliukai karvės kaulų. Jaukumo prisotinti tatai vakarai. Visa šeima: dvi jaunesnės sesės, mama ir tėtis drauge devynių kvadratinių metrų virtuvėlėje siurbiantys burokėlių sriubą. Tėtis vis užmesdavo kokį juokutį apie deficitą. Mama paslaugiai klausdavo, kam dar įpilti nuogų kaulų sriubytės?

Kaip šiandien matau vaizdą: siaurutę gatvelę, kur gimiau ir augau. Abipus pakelės vešlūs šakoti medžiai, metantys šešėlį ant pilko grindinio. Daugiabučių gyventojai rimtom veido išraiškom grįžinėja namo iš po darbų. Bet kas gi tai?! Netikiu savo akimis! Kiekvienas be išimties neša net palinkęs po pusantro metro dydžio tokį patį pailgą paketą. Kelios dešimtys žmonių — tiek moterų, tiek vyrų — tempia kažką į namus. Mano širdis suplaka stipriau, pajutus deficito galią. Dar nežinodama, ką jie taip uoliai tempia kiekvienas į savo namus, veržliai puoliau į eilės galą. Nugara į nugarą stovėjome kaip mūšio lauke, vis pajudėdami per pėdą kas dešimt minučių. Pradėjo temti, nušvito gatvės žibintai, smulkūs lietaus lašai plovė mūsų kasdienybę, o mes, stovintys eilėje, šnekučiavomės apie deficitą. Neklydau. Šio daikto ir mano šeimai verkiant reikėjo. Tai buvo tualetinio popieriaus rulonėliai, supokuoti po dvidešimt. Limitas — du tokie pokai pirkėjui. Diaugsmas, jog pagaliau kasdien galėsime naudoti švelnų tualetinį popierių bent jau kelis mėnesius, nuspalvino mano skruostus jazminų spalva. Kainavo vos kelias kapeikas tasai lobis. Tais laikais viskas buvo pigu. Svarbiausia — išlaukti momento kada deficitas pasirodys parduotuvėje. O jis visuomet pasirodydavo labai netikėtai. Išmokau laukti eilėse nenuobodžiaudama. Kišenėje iš anksto turėjau pasiruošusi popieriaus lapą po dvidešimt nežinomų man vokiškų žodžiu, kuriuos uoliai kaliau į galvą stovėdama eilėse. Taip išmokau užsienio kalbą ir vėliau užsidirbau duonai, vesdama vokiečių kalbos kursus pradedantiesiems. Bet apie tai kitą kartą.

Sugrįžkime į siaurą gatvelą, kaupiną tualetinį popierių tempiančių gyventojų. Nesusilaikiau ir ėmiau balsu kikenti. Komiškas vaizdelis! Kadangi Dievulis apdovanojo mane lakia vaizduote, tai įsivaizdavau kiekvieną žmogų, bėgantį namo į tualetą šluostytis savojo užpakalio deficitu. Tai galima drąsiai pavadinti masiniu viduriavimu. Pajutau jų šeimos narių beribį džiaugsmą, išvydus tualetinį popierių vonios kambaryje. Ak, koks malonumas visai šeimai. Dėkos parnešusiajam deficitą, džiūgaus garsiai, girsis kaimynams, giminėms, net gal pražiopsos iš to entuziazmo ir filmą apie karą arba revoliuciją.

Sovietų užkariautoje Lietuvoje cenzūra neleido žmonėms atsipūsti nuo karo baisybių. 21.30 val. kas vakarą filmas apie karą. Dar kartais galėjai pasigėrėti filmo vaizdais apie sovietų darbo liaudies gerovę statant daugiabučius, kertant miškus baldų pramonei ar sėjant laukuose grūdus. Dienos metu galima buvo grožėtis Sovietų lyderio kalbančia galva per visą televizijos ekraną. Ir turėjo gi ką pasakyti liaudžiai tasai lyderis. Ištisas valandas per visus tv kanalus Leonidas Brežnevas, stengdamasis sulaikyti dantų protezus burnoje, burbuliavo tarsi atrajojanti šieną karvė (kitaip nedrįstu pavadinti) propagandišką kalbą apie praėjusio suvažiavimo nutarimus. Tad dienos metu mūsų šeimoje televizorius visuomet buvo išjungtas. Jis tarnavo daugiau kaip baldas, kur galima buvo uždėti iš medžio drožinėtą statulėlę arba molinį vazonėlį su kaktusu, kuris nežydi. O jei, neduok dieve, pražydėdavo, tai buvo vadinamas deficitu.

Jei jau prakalbau apie baldus, galiu atskleisti paslaptį skaitytojui. Saugiai jausdavausi užėjusi į svečius pas draugus, kaimynus ar pažįstamus, ar nepažįstamus. Paslaptis paprasta. Visų namuose tie patys baldai, tos pačios užuolaidos. Netgi servizas sekcijoje: tos pačios gerkles pražiojusios žuvys mėlynos spalvos su paauksuotais kraštais. Ant sienos — gintaro gabaliukų mozaika ant juodai beicuotos medžio lentelės. Nereikėdavo niekada klausti užėjus į svečius, kur pas jus tualetas. Išplanavimas buvo taip pat kaip ir mano namuose. Ak, koks saugus jausmas. Ir pavydėti kaimynui nėra ko, nes ir jis tą patį turi, ką aš ir visi kiti. Norėjosi kažkaip išsiskirti iš pilkos minios. Tad mezgiau sau drabužius kaip ir mano sesės, draugės ar mano giminaitės. Bet ir čia neapseita be deficito. Rankšluosčiai bei patalynė buvo deficitas. Tad turėjome daug tikslų: pvz., medžioti, kur galima nusipirkti patalynės. Kažkas pasigyrė, kad Latvijoje šį mėnesį parduodama patalynė ir galima įsigyti lėkščių. Mano tėvai, daug negalvoję, išvyko į deficito medžioklę. Kiek buvo laimės grįžus iš Latvijos miegoti apvilktoje nauja patalyne su spalvingais žirniukais. Lietuvoje buvo galima pirkti tik baltą patalynę, o ji jau įkyrėjo iki gyvo kaulo. Kas kita patalynė su spalvingais žirniukais. Ir sapnai spalvingesni, ir miegas saldesnis. Iš tiesų laimė — mažuose dalykuose, tokiuose, kaip tie maži spalvoti žirniukai.