Nematau, tik jaučiu kaip ateina,
Debesim iš dangaus žemėn leidžias,
Apkabina, priglunda prie veido
Ir ilgai, jau ilgai nepaleidžia.

Ne viena dar giliau įsiskverbia,
Kur šilčiau, prie krūtinės nusėda,
Neapšilus, žiūrėk, jau ir verkia,
Šaltos ašaros kūnu nurieda.

Vis bandau nuraminti, paguosti,
Kad galbūt būtinai dar sugrįšim,
Kur stovėjo prie tėviškės gluosnio
Per anksti išskubėjus jaunystė.

Rodos, nieko tikrai negailėjo -
Nei dienų, nei naktų aksominių,
Prie širdies kitą širdį pridėjo,
Smilkiniuose linų sidabrinių.

Linko smilgos ir žemuogės noko,
Liepos žiedus kasmet kitus skleidė,
Vasarėlės nubėgo, nušoko,
Kaip padykusios kaimo mergaitės.

.........................................

Ne žiema, tik ruduo, o jau sninga
Debesim iš dangaus žemėn leidžias,
Nepasiekusios žemės, prilimpa
Prie manęs saldaus ilgesio snaigės.