Pamokos

Grįžus į Lietuvą atostogų, po ilgo laiko tarpo išsitraukiau savo dienoraštį ir piešinius. Skaičiau mintis ir pati netikėjau, kad tai mano mintys. Savo draugei bandžiau paaiškinti apie savo piešinius, bet suvokiau, kad tai neįmanoma. Tad paėmusi fotoparatą juos nufotografavau. Išgyvenau keistas emocijas.

Grįžus atgalios spintoje radau dėžutę, kur buvo rinkinuas atviručių su mandalomis ir pieštukais. Jų buvo dvylika. Ją senai buvau pirkusi, ketinau padovanoti draugei. Pažiūrėjau ir padėjau atgal, bet atsigulus vėlai vakare visa esybe laukiau ryto, nes vidus šaukėsi prašėsi, norėjo žaisti su spalvomis. Tad rytą nieko nelaukus, išėmiau pirmąją atvirutę su mandala ir taip prasidėjo kas rytinis ritualas. Net mano sūnus įsitraukė į jį ir kiekvieną kartą parinkdavo atvirutę, o ją nuspalvojus rikiavo į eilę ir džiaugėsi... Žvelgiant į jį stebėjausi vaikų  mokėjimu džiaugtis.
Kai kūrinys yra profesionaliai techniškai atliktas, sakoma gerai padirbėta, kai įdedamas darbas, meilė ir širdis ir kūrybiniu procesu džiaugiasi autorius, o rezultatu žavisi publika – tai menas, o kai pamačius ar išgirdus kūrinį užgniaužia kvapą, paliečia širdį, pritūksta žodžių ir belieka tyloje išgyventi tą ypatingą būseną – tai meno šedevras, kuris dažniausiai sukuriamas bendradarbiaujant su nematomu akiai tyliu draugu.

Lankytojui, klausytojui, pirkėjui, kritikui svarbu rezultatas, kūrėjui pats procesas. Kuomet abi pusės  laimingos – dvigubas polėkis.

Spalvojant pirmąją mandalą nematomas draugas supažindino mane su linijomis ir spalvomis ir leido pasidžiaugti  jų žaismu, antrąją – priminė, kad yra tokia priemonė, kaip trintukas. Padengdavau visą foną spalvomis, nepalikdama nei vienos baltos dėmelės, o po to paėmusi trintuką ištrindavau, tai kas yra nereikalinga. Taip ir žmogus eina per gyvenima viską rinkdamas, kaupdamas- informaciją, žinias,patirtį, o paskui progai pasitaikius viską susistemina, kas reikalinga pasilieka, o nesvarbius dalykus ištrina iš atminties, kad vėl būtų vietos kaupti. Spalvojant penktą mandalą, man tylus draugas priminė labai senai vaikystėje naudotą būdą. Dažnai būdami vaikais, mes paseilindavome pieštuko galą, kad linija būtų ryškesnė ir vientisesnė. Burnoje liko gana šleikštus skonis, tačiau medžio šakos atgijo – lapai įgavo sveiko blizgesio ir spindesio, pasidarė švelnūs ir glotnūs. Juk kaip dažnai gyvūnai išsilaižo ir  kartais žmogus palaižo žaizdas ir jos užgyja. Kraujuojančios žaizdos skonis nemalonus, bet savo syvų dėka išgyjama.

Ką dar man tylusis draugas atskleis?

O taip atskleidė man... Nuspalvojus šeštą mandalą, sumaniau, kad reikėtų užsidėti akinius ir pažiūrėti, kaip jas mato gerai matantis žmogus. Lyg ir viskas buvo tvarkoje, tik prireikė, kad mano kosmoso akies įvairiaspalviai žiedai būtų aiškūs, ryškūs, iškart krintantys į akis. Mano priemones papildė mano sūnaus flamasteriai. Išgavus žiedus, pradėjau ryškinti kitus piešinukus ir mano lietuviškos, blankios mandalos įgavo ryškų, sodrų rytų kraštams būdingą koloritą. Jos šaukia... Jos ryškios... Visai kitokios nei vakar vakare, bet ir vakar jos man buvo mielos, ramios tik neišbaigtos...Ir dar.. Labai pasigedau  baltos spalvos. Kaip pagalvoji juk pats lapas baltas, bet. Ši spalva  reikalinga tam, kad išgauti akinantį sniego baltumą, reikalinga tam, kad gauti tūkstančius atspalvių. Bandžiau baltą nagų laką, pagalvojau apie klaidų korektorių, blaškiausi po kambarius, naršiau, ieškojau, kol pagaliau mano akys rado tai, ko ieškojo. Prisiminiau, kad sūneliui pirkau komplektuką, kur buvo drobė, akriliniai dažai ir teptukas. Valio aš išgelbėta, nes ten buvo ir man taip reikalinga balta spalva.

Šiandien spalvinau mandalą Visatos akis. Sakoma, kad kai tu sugebi žvelgti per amžinybės akimirką, tuomet matai Jo akimis. Prieš dešimt metų teko išgyventi tokį momentą, kai visas pasaulis ėmė žėrėti kitomis spalvomis. Lyg kas uždėjo akinius ir viską mačiau daug aiškiau ir ryškiau ir viskas įgavo naują prasmę. Dabar suvokiu, kad ne pasaulis pasikeitė, bet aš tapau kita ir daugelį dalykų ėmiau matyti Jo akimis. Dažniausiai tai lietė gamtą ir aplinką. Pamačius akmenį kaitroje rodos jausdavau, kaip jis trokšta ir prašo vandens, priėjusi apliedavau vandeniu.. Pamačiusi iškirstus medžius, lyg girdėdavau jų dejones ir taip liūdna pasidarydavo dėl jų bejėgiškumo ir gėda dėl žmogaus...Juk jie buvo pavėsis, prieglauda nuo saulės ar lietaus, jų šakose skambėdavo paukščių giesmės,  opodavo vabaliukai. Viskas atrodė gyva... Ne atrodė, bet buvo ir yra gyva.
Visada akį traukdavo akmenukai, medis, oda, linas. Natūralūs daiktai. Jie tokie  mieli, šilti, paprasti. Prie jų norisi prisiliest, nes jie dar turi likusios gyvasties savyje. Kuo mažiau apdirbti, kuo natūralesni- grynesni, artimesni savo tikrajai prigimčiai. Kai juos nugludina saulė, vėjas, vanduo- tai natūralus procesas, o kai prie jų prisiliečia žmogus, jie savo formas, faktūrą keičia dirbtinai. Žvelgiu į laku padengtą, dailiai apdirbtą medį, odą, metalą ar akmenį ir verkti norisi- jaučiu kaip jam trūksta oro, kaip jis dūsta ir miršta palengva. Taip jis patrauklus akiai, kaip ir odiniai rūbai- jie blizga, gražūs, bet vilkint juos darosi karšta, nesmagu, nes mūsų kūnui reikia gaivaus oro, saulės, lietaus- jis įkalintas, įspraustas į gražų kalėjimą. Juk mes esame ta pati gamtos dalis, tad kodėl kartais ją taip negailestingai žalojam ir naikinam. Juk medžiai irgi nori užaugti, subrandinti vaisius ir sėklas, matyti, kai jos vėjui pučiant palengva krenta žemėn ir iš jų išauga mažyčiai daigeliai -jų vaikai, kurie po daugelio metų taps dideliais medžiais. Juos kaip ir mus bando audros, vėjai ir lietūs, jie kaip ir mes žmonės kartais palūžta, tik mes turime galimybę atsitiest, o jie ne. Jiems užaugti reikia žymiai daugiau laiko, negu mums žmonėms.  

Žiūriu į  vaikiškai nuspalvotas mandalas ir suvokiu, kad menininkui piešimas – tai vaizdas ar mintis, techniškai tobulai išreikšta linijomis, formomis, spalvomis. Man – tai didžiulė paslaptis, iš aukščiau duotos pamokos, tai spalvų ir linijų suvedimas į nedalomą visumą, momentinis dabarties išnykimas ir pasinėrimas giliai į save, - tai dvasinė terapija. Tas keletas valandų su pieštuku rankoje – ramybė protui ir atgaiva sielai. Mintys dingsta tyloje ir pieši tol, kai piešinys į tave prabyla. Nustoji tada, kai viskas pasakyta. O man įmenama mįslė...Ieškojimas atsakymo į klausimą: Kas tai?  Žvelgiu ir džiaugiuosi, kad nežinau, kas tai yra kompozicija, šešėliai, tinkamas apšvietimo parinkimas. Jei žinočiau, save rėminčiau, taikyčiau taisykles, vertinčiau - -praraščiau piešimo proceso džiaugsmą ir žavesį.

Bandau įsivaizduoti, ką jaučia žmogus, kurdamas mandalas iš smėlio. Koks gilus turi būti pasinėrimas į savąsias gelmes, savęs praradimas ir susiliejimas su visata. Kiekvienas žinome tą jausmą, kai leidžiame smėlui laisvai slysti tarp pirštų ir stebėti kaip jis byra, tuomet mes kažkur pradingstame, užsimirštame.
Juk natūraliai jos pakankamai didelės ir kuriamos iš spalvoto smėlio, o sukūrus sunaikinamos.  Tai lyg patvirtinimas, kad viskas žemėj laikina.
beveidė

2012-11-24 07:25:54

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Laima-L@

Sukurta: 2012-11-25 00:44:37

Tikrai...

Anonimas

Sukurta: 2012-11-24 20:35:39

kūrybos ekztazėje gera...