(Tęsinys)

Žemės ir laiko spalvos

Niekas nėra taip susijęs su laiku, kaip žemė, jos spalvos. Negaliu įsivaizduoti pavasario be viską užliejančios pačios šviesiausios žalumos, o rudens – be jo degančio auksinio raudonio. Argi gali būti kitokia žiema, negu balta? O kiek daug spalvų vasarą! Ir kiekviena iš jų mažyčiu varpeliu suskamba žmogaus sieloje, ją nuskaidrina, pakelia aukštyn, kur tvyro žvaigždėtas juodas aksomas arba begalinė žydrynė. Spalvos, žemės spalvos mus sušildo, suteikia optimizmo, gyvenimo džiaugsmo. Žemės spalvos nuolat kinta, tarytum bėgtų pagal nesustabdomą laiką. O gal jos bėga prieš laiką, jam tiesdamos spalvotą kelią? Argi žmogus gali atskirti tai, kas per amžius, nuo pasaulio sukūrimo ėjo kartu – laiko ir žemės spalvos.

Žemės spalvų gama tokia plati, kad net talentingiausias dailininkas jų visų nesugeba perteikti. Tad ką bekalbėti apie žodžius, nors ir sudėtus į poezijos posmus. Gal tik gėlės, tik gyvos žemės gėlės, žydintys medžiai, krūmai, netgi paprasčiausia žolė, samanos – viskas viskas, kam lemta sukrauti žiedus, gali atskleisti žemės ir dangaus spalvas. O gal ir tai ne viskas, nes kiekvienas saulėtekis, saulėlydis, mėnesiena ir žaibų blyksnis sukuria netgi augalams augalėliams nepasiekiamas spalvų paletes. Žiūriu, stebiuosi, džiaugiuosi ir geriu, kad visa tai išsilietų ne tik spalvotais sapnais, bet ir šviesesnėmis, tikroviškesnėmis eilėraščių eilutėmis. Pats matau, kad retai, oi retai tenka nors vieną kitą žodį nuspalvinti taip, kaip pilką dirvonėlį, pašlaitę nuspalvina žemė ir laikas. Gerai, kad jie abu tokie dosnūs, nuo ryto iki vakaro, nuo pavasario pradžios iki vėliausio rudens be perstojo tau pila ir pila jau ne saujomis, bet plačiausiomis srovėmis savo spalvas.

Na ir kas, kad jų visų nesugaudžiau ir čia nesudėjau. O ir tos, kurias pasisekė pamatyti, gal nebus tokios ryškios, gyvos, skaidrios, gal net švelnios, kokios yra paprasčiausioje pakelėje, miško ir lauko lopinėlyje, įkritusios į klevą, liepą ar pasvirusį beržą. Tomis, kurias pasisekė sugauti, labai džiaugiuosi. Pirmomis žibuoklėmis, gegužės alyvomis, birželio bijūnais, žydinčiomis liepomis, kvepiančiais viržiais ir dar, ir dar spalvinau savo mintis, kad jomis galėtume grįžti į gimtosios žemės kampelius, į jos laiką. Ne žemės gelmių lobiai, o jos paviršiuje papiltos spalvos yra daug didesnis turtas, nes tik jos teikia ir leidžia pažinti gyvenimo džiaugsmą, tikrąją laimę.

(Bus daugiau)