(Tęsinys)

Esantiems ir išėjusiems


Laimingas žmogus, kuriam likimas lėmė gyventi gražiame ir turtingame žemės kampelyje, darbščių žmonių rankomis išpuoselėtame krašte, mieste. Laimingas ir tada, jeigu jo laikas prateka, kaip rami lygumų upė, be suiručių ir karų, be stichinių ir kitų nelaimių, jeigu ilgus gyvenimo metus lydi džiaugsmas, kūryba ir meilė. Tik gyvenimo pilnatvei, gyvenimo vertei viso to nepakanka. Svarbiausia - jo santykis su kitais žmonėmis. Ar savo gyvenimu, darbais nešė gerumą ir džiaugsmą kitiems ir ar buvo jo gauta iš kitų? Ar buvo pasirengęs nors maža dalele aukotis dėl kitų, norėjo padėti kitiems ir ar kas nors, kada nors ir kuo nors aukojosi ir padėjo tau? Ir dar... Ar buvo mokėta pažinti ir priimti meilę, atsakyti į ją? Jeigu taip buvo, tai tada ne taip ir svarbu, kokioje žemės vietoje ir kada gyventa, nes bus galima sakyti – aš pažinau laimę, pažinau džiaugsmą ir supratau gyvenimo vertę.

Juk neatsitiktinai tiek daug minčių, pačių gražiausių jausmų mes skiriame kitiems. Ir tikrąjį gyvenimo lobyną sudaro ne užgyventi turtai, pastatyti namai, parašytos knygos ir net ne pasodinti medžiai, spalvotosios gėlės, bet sutikti žmonės, kurie ranka rankon ilgesnį ar trumpesnį kelią ėjo su tavimi, kurie  prikėlė, vedė ir mokė gyventi bei padėjo, taisė, patarė, kada to tikrai reikėjo. Nebūna taip, kad ryšys su žmonėmis kada nors visiškai nutruktų. Net kai mus palieka, mes juos prisimename, apie juos galvojame, netgi kalbamės mintimis. Kaip yra brangus šalia esantis artimas, mylimas žmogus, taip pat lieka brangūs ir tie, kurių jau nebėra šalia. Meilė žmonėms yra ilgaamžė. Tik kartais saldi, o kartais skausminga.

Gal todėl neatsitiktinai ne vieną eilėraščio posmą skyriau žmonėms. Vieniems, lyg norėdamas padėkoti už jų gerumą, meilę, rašiau. Rašiau norėdamas ilgesniam laikui išsaugoti patirto šiltesnio, gražesnio jausmo akimirką, kuri liudytų, kokie jie brangūs buvo, yra ir bus. Labi dažnai, jeigu dėl ko mes apgailestaujame, sau priekaištaujame, yra tai, kad mes pasidrovėjome, nesuspėjome laiku pasakyti artimui geresnio žodžio, manydami, kad ir taip juk viskas aišku.

Rašai ir kitiems – tiems, kurių jau nėra. Tai tik fiziškai nėra, o širdyje, mintyse, mūsų artimieji, bičiuliai ir bendražygiai, visą laika lieką kartu. Esu įsitikinęs, kad mūsų, dar esančių saulės šviesoje, jiems pasakomas geras žodis, netgi šviesi mintis yra taip pat reikalinga. Reikalinga, kaip ir malda. Neslėpkime, juk ir mes daug darbų darome ne vien esamam laikui, bet ir ateičiai. Kad ateityje mus  kiti prisimintų, iš širdies gerą žodį pasakytų.

Ir jeigu mūsų mintys taip dažnai peršoka nuo esančiųjų pas išėjusiuosius, tai tik todėl, kad mes visi, matyt, visą laiką ir esame kartu. Ir tik būdami kartu sudarome bei išlaikome  gyvenimo pilnatvę, galbūt net ir gyvenimą po gyvenimo. Tad ne taip svarbu, iš kurio rato pro prabėgusių metų  kalbėsime – vis dar iš esančiųjų, ar jau iš  išėjusiųjų.    

(Bus daugiau)