Eiti į karą — tai ištiesti mirčiai ranką.
Kasdien bijot papildyti išėjusių gretas.
Nurimus mūšiui, artimųjų veidus prisiminti,
Su viltimi taikius momentus vėlei išgyventi.
Už nuopelnus medalis atlapan įsegtas
Juokingas atlygis už drąsą pasitikti mirtį,
Paleist švininę kulką ir kitam gyvenimą atimti.
Už tai, kad nenorėdamas laukuose sėjai mirtį,
Nes pašauktas piliečio pareigą atlikti tu buvai.
Už kaltę, kad tu gyvas išlikai,
Kuomet aplinkui žuvusių kalnai
Tamsias naktis, neleisiančias ramiai užmigti,
Kurių metu baimės akys visur tave lydės.
Už žemės kauburėlius, mūšio laukuose supiltus,
Amžiams priglaudusius ir priešus, ir draugus.
Už ašaras tėvų, vaikų ir mylimųjų,
Kurie nepatikės ir lauks sugrįžtančių namo sūnų.
Tėvynei pareiga, kas slypi po šiais žodžiais?
Saujelė išrinktųjų sėdintys aukštai,
Pridengę savo interesus gražiais žodžiais,
Be gailesčio jie siunčia tave mirčiai nelauktai.

Tave kasdieną sveikina taiki žydra padangė?
Kažkur tai sprogsta minos, karo dainos aidi.
Kareivis tyliai rauda po sunkios kovos
Ir tarsi kūdikis atskirtas ilgis motinos savos.

Pagerbkime tylos minute kritusius mes brolius
Ir tuos, kurie kovoja, neprarasdami vilties,
Ir paprašykime, sesės, broliai,
Pasauliui mes ramybės ir taikos.