Rudeninės dulksnos išskalbta, be geismų, be svajonių, be lūkesčių
Pabudėsiu šalia kaip nakty gailestinga sesuo,
Glausiuos drėgna gaiva, glėbyje prisispausiu, kai krūpčiosi,
Jei pradėsi kliedėt arba šiurpų košmarą sapnuot.

Kai kvėpuot bus lengviau, kada tvinksniai vėl muš darnų ritmą,
Nebelauksiu ilgiau, kad sutrikęs tu imtum dėkot —
Rudeninė dulksna išskalavus geismus nusirito,
Bet ant skruostų žara gali jausmą be žodžių išduot.

Tai stipriau, nei valia — sielos skrydžio nesuturi rankos.
Aš ieškosiu tavęs po šašais, krešuliais ir purvu.
Pažiūrėk į mane! Gal išvysi bekrintantį dangų,
Kai gyvent tavyje pro lašinę aistringai varvu.