Jau užmigo visi. Į drėkinančias žemę rasas
Įsipainiojo sutemos, dengiančios visumą nuogą.
Mintyse vėl brendu ar lyg paukštė skrendu link tavęs
Į nuspalvintą vasaros saulės mūs kuklią pastogę.

Ten pavasaris skleidės ir maudės mėnulis srovėj,
Taip kvepėjo aistra, gėrė ilgesį pievų ramunės.
Širdį jaudino žvilgsnis, mane pasikvietęs ir vėl
Į seniai jau ištirpusią mūsų svajonę. Paniuręs

Dangus ašaroja, vėsa spraudžiasi mano vidun,
Mėnesiena išskydus vos pridengia nuogą berželį.
Taip toli nukeliavom skirtingais takais ir kitur
Sėmėm ilgesį saujom ir džiaugsmą, nors širdį ir gėlė.

Ilgesingai suklykusios gervės palieka namus.
Teks skaičiuoti žvaigždes pajuodavusioj spalio bedugnėj.
Man baisu pagalvot – abiejų kai šioj žemėj nebus,
Kas be mūsų dar kurstys ugniakure šventąją ugnį...